title>
Pirmas skyrius
Pirmą kartą pastebėjo ją Air Italy VIP laukiamojoje salėje.
Pastebėjo? Vėliau jam tai pasirodys kaip prastas pokštas. Ar galėjo jos nepastebėti?
Tiesa ta, kad į jo gyvenimą ji įsiveržė taip subtiliai, lyg uždegta fejerverkų grandinė. Vienintelis skirtumas – fejerverkai ne tokie pavojingi.
Drakas sėdėjo odiniame krėsle prie langų ir kaip įmanydamas apsimetinėjo vyru, nešiojamajame kompiuteryje skaitančiu elektroninį dokumentą, nors iš tiesų labai trūko miego, smarkiai veikė laiko juostų kaita ir jis buvo pernelyg įsitempęs, todėl vos pajėgė išlaikyti į ekraną nukreiptą žvilgsnį.
Tarsi to būtų maža, jam velnioniškai skaudėjo galvą.
Šešios valandos skrydžio iš Maui į Los Andželą. Dvi valandos ten, paskui šešios valandos į Niujorką ir vėl dviejų valandų pertrauka, tįstanti trijų link.
Drakas apskritai negalėjo įsivaizduoti žmogaus, kuriam patiktų tokia nesibaigianti kelionė, o jam, pratusiam skraidyti nuosavu prabangiu 373 orlaiviu, tai buvo stačiai nepakeliama.
Tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių jis neturėjo iš ko rinktis.
Drako lėktuvą, kaip ir buvo planuota, remontavo, o netikėtai prireikus grįžti į Romą ieškoti kito nebuvo laiko.
Net Drakas Valentis – princas Drakas Marčelas Valentis, mat jis buvo įsitikinęs, kad darbščioji padėjėja mėgindama surasti patogesnį kelionės būdą pasitelkė visą, nors ir kvailą, titulą, – negalėjo paskutinę minutę tarpžemyniniam skrydžiui išsinuomoti orlaivio.
Iš Maui į Los Andželą jis skrido antrąja klase, įspraustas į vidurinę sėdynę tarp vyro, užsikvempusio ant juos skyrusio ranktūrio, ir begėdiškai džiaugsmingos vidutinio amžiaus moters, kuri be perstojo plepėjo jiems skrendant virš Ramiojo vandenyno. Drakas nuo mandagių mhm ir aha perėjo prie tylos, bet jai tai nesukliudė iškloti visos gyvenimo istorijos.
Skrendant per šalį į Kenedžio oro uostą jam labiau pasisekė, nes pasičiupo staiga atsilaisvinusią vietą pirmojoje klasėje, tačiau greta sėdėjęs žmogus trokšte troško pasišnekučiuoti – jo neužčiaupė net akmeninė Drako tyla.
Paskutinei kelionės atkarpai – daugiau nei šešiems tūkstančiams kilometrų, kuriuos įveikus galiausiai atsidurs namie, – Drakas nuėjęs prie vartų, stebuklų stebukle, gavo dvi vietas pirmojoje klasėje – vieną sau, o kitą tam, jog tikrai keliautų vienas.
Paskui patraukė į laukiamąją salę guodžiamas vilties, kad galbūt galės nusnūsti arba bent nusiraminti prieš jo laukiančią akistatą.
Lengva nebus, bet paleidęs vadžias iš rankų nieko nepasieksi. Jei gyvenimas jį ko ir išmokė, tai būtent to. Taigi jam tyliai kartojant šią mantrą, stengiantis susikaupti ir sulaikyti pyktį viduje, durys į apytuštę pirmos klasės laukiamąją salę atsilapojo taip smarkiai, kad atsitrenkė į sieną.
Cristo!
Kaip tik tai, ko reikėjo, – niūriai pamanė Drakas skausmui nudiegus smilkinį.
Jis suirzęs pakėlė akis.
Ir išvydo moterį.
Kuri išsyk jam nepatiko.
Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė patraukli. Aukšta. Liekna. Šviesių plaukų. Bet jis pamatė ir įvertino kur kas daugiau.
Moteris vilkėjo tamsiai pilką Armani arba kito panašaus dizainerio kostiumėlį. Plaukus žemai surišusi į dalykišką kaselę. Ant vieno peties kabėjo nedidelio lagamino dydžio kelioninis krepšys, ant kito – išsipūtęs portfelis.
Ir dar jos avalynė.
Juodi bateliai. Gana praktiški, išskyrus smailius aukštus kulniukus.
Drakas prisimerkė.
Nesuskaičiuojamą daugybę kartų matė tokį derinį. Griežtą šukuoseną. Dalykinį kostiumėlį. Ir smailiakulnius. Tokią išvaizdą renkasi moterys, norinčios išnaudoti visus buvimo moterimi privalumus, bet reikalaujančios, kad su jomis būtų elgiamasi kaip su vyrais.
Tipiška. O jei tokia nuomonė seksistinė, tebūnie.
Drakas stebėjo, kaip ji akimis aprėpė laukiamąją salę. Tokiu vėlyvu metu viduje buvo vos trys žmonės. Ant sofutės sėdinti pagyvenusi pora, nusvarinusi galvas, ir jis. Moters žvilgsnis nuslinko miegančia pora. Užkliuvo už Drako.
Ir užsilaikė.
Jos veide šmėstelėjo neperprantama išraiška. Veidas, teko pripažinti, dailus. Akys toli viena nuo kitos. Aukšti skruostikauliai. Putlios lūpos ir ryžtingas smakras. Drakas laukė; rodėsi, kad ji jau ketino kažką pasakyti… tačiau nusuko žvilgsnį į šalį, ir jis pamanė: bene1.
Nebuvo nusiteikęs plepėti, juolab flirtuoti su moterimi. Po velnių, jis nebuvo nusiteikęs niekam, norėjo tik ramiai grįžti į Romą ir sutvarkyti ten gresiančius nemalonumus, taigi vėl sutelkė dėmesį į kompiuterį, o ji nukaukšėjo marmurinėmis grindimis iki tuščio registracijos stalo.
– Sveiki! – Moters balse buvo girdėti nekantrumas. – Sveiki! – šūktelėjo ji dar sykį. – Ar yra čia kas nors?
Drakas pakėlė galvą. Puiku. Ne tik nekantri, bet ir irzli – ji lenkėsi virš stalo, tarsi tikėdamasi rasti ten ką nors gūžiantis.
– Velnias, – nusikeikė ji ir Drakas su pasibjaurėjimu suspaudė lūpas.
Nekantri. Irzli. Amerikietė. Elgesys, balsas, pasipūtimas – tarsi ant kaktos būtų prisiklijavusi pasą. Drakas nuolat turėjo reikalų su amerikiečiais – pagrindinis biuras buvo įsikūręs San Franciske – ir nors jam patiko vyrų tiesmukumas, jis nemėgo, jog kai kurioms moterims trūko moteriškumo.
Taip, dažniausiai jos gražios, tačiau jam patiko šiltos moterys. Švelnios. Labai moteriškos. Tokios kaip dabartinė jo meilužė.
– Drakai, – iškvėpė ji tą naktį, kai jis prisijungė prie jos Maui pakrantėje išsinuomotų rūmų duše, pakėlė ją ir paėmė vandeniui srūvant ant jųdviejų. – Ak, Drakai, dievinu vadovaujančius vyrus.
Niekas niekada negalėtų vadovauti prie registracijos stalo stovinčiai moteriai, irzliai trepsinčiai smailiakulniu bateliu apauta pėda, nors, kita vertus, ar atsirastų kvailys, norintis pamėginti?
Tarytum perskaičiusi Drako mintis moteris staiga apsisuko ir vėl apžvelgė patalpą.
Pažiūrėjo į jį.
Akių kontaktas truko vos porą sekundžių, trumpiau nei pirmasis, bet jos žvilgsnis buvo skvarbus.
Toks skvarbus, kad jis, priešingai nei ketino, pajuto sukruntant susidomėjimą.
– Labai atsiprašau, kad priverčiau jus laukti, – pasigirdo uždusęs balsas. Laukiamosios salės administratorė skubėjo registracijos stalo link. – Kuo galiu padėti, panele?
Amerikietė atsisuko į darbuotoją.
– Turiu rimtą rūpestį, – išgirdo Drakas ją sakant, tačiau paskui ji pritildė balsą, pasilenkė prie kitos moters ir ėmė skubriai šnekėti.
Drakas atsiduso ir nuleido akis į kompiuterio ekraną. Tai, kad jis bent akimirką atkreipė dėmesį į tą moterį, tik įrodė, kaip jį veikė laiko juostų kaita.
O atsidūręs Romoje jis turi būti visiškai pasirengęs ten laukiančiai situacijai.
Drakas įpratęs spręsti sudėtingas situacijas. Tiesą sakant, jam tai net patiko.
Tačiau dabartinei padėčiai grėsė viešumas, o Drakas, žiniasklaidos nusivylimui, tam nepritarė. Nemėgo viešumo ir niekada jo nesiekė.
Iš tėvo, senelio ir daugybės proprosenelių nuosekliai eikvotos ir per penkis šimtmečius galiausiai kone suniokotos finansinės imperijos griuvėsių jis sukūrė naują.
Ir padarė tai vienas.
Be akcininkų. Be pašalinių. Ne tik finansinėje plotmėje. Jo pasaulyje. Nuosavame asmeniniame pasaulyje.
Didžioji gyvenimo pamoka numero due2.
Tik