Diane Gaston

Nakties sugundyti


Скачать книгу

      – 1~

      1815 m., ankstus birželio 16 d. rytas. Briuselis, Belgija

      Briuselis skendėjo chaose.

      Gatvėse trimitų gausmas aidu atsimušė nuo aukšto didžiųjų rūmų pastato be perstojo kartodamas, kad skelbiama mobilizacija. Visi pareigūnai ir kareiviai privalo prisistatyti į tarnybą!

      Laukia mūšis.

      Velingtoną pasiekė žinia, kad Napoleonas su savo kariuomene įžygiavo į Belgiją ir artinasi prie Briuselio, tad Velingtono kariai turėjo skubiai mobilizuotis ir sulaikyti priešą.

      Leitenantas Edmundas Samerfildas iš dvidešimt aštuntojo pėstininkų būrio yrėsi per margą miestiečių minią, vinguriavo tarp gerai apsirengusių damų ir džentelmenų, laukiančių karietų, kurios juos iš Ričmondo kunigaikštienės puotos parveš namo. Kur tik ėjo, visur šūkavo vyrai, dejavo moterys, verkė vaikai. Į visas puses bėgiojo įvairiaspalves uniformas dėvintys kariai. Britų ir Hanoverio – raudonomis, belgų ir olandų – tamsiai mėlynomis, britų lengvoji kavalerija – žydromis, šauliai – tamsiai žaliomis uniformomis, škotai – languotais kiltais. Spalvų buvo kaip per karnavalą, visi lakstė įsitempę. Miestas buvo nelyginant parako dėžutė, kur riaušes galėjo įžiebti menkiausia kibirkštis.

      Edmundas stengėsi išlikti ramus. Jis persimetė krepšį nuo vieno peties ant kito. O, kad galva būtų blaivesnė… Vakarą praleido tavernoje, gerdamas ir lošdamas kortomis su kitais pareigūnais, kurių pareigos buvo per žemos, kad būtų pakviesti į kunigaikštienės puotą. Trimitams pakartojus šaukimą, dar kartą nuaidėjęs gaudesys Edmundą gerokai prablaivė.

      Jis nusistūmė iki Marė gatvės šaligatvio. Jam kelią pastojo arkliai, vežimai, karietos, vyrai ir moterys, skubantys pėsčiomis. Margaspalviame kaleidoskope kitoje gatvės pusėje pastebėjo baltą viziją. Angelą pragare. Kol jis žiūrėjo, moters liemenį apsivijo vyro darbininko drabužiais rankos. Ji ėmė kumščiais daužyti jo rankas ir spardyti kojas, bet stiprus vyriškis paklaikusiomis akimis nusitempė ją su savimi.

      Nekreipdamas dėmesio į eismą Edmundas šoko į gatvę. Nedaug trūko, kad jį būtų partrenkusi karieta, bet jis sugebėjo sveikas pasiekti šaligatvį ir nusivijo moterį nusitempusį vyrą. Išsiskirianti balta suknia neleido pamesti jos iš akių. Vyras įsuko į skersgatvį tarp dviejų pastatų. Po akimirkos ten buvo ir

      Edmundas.

      – Paleisk! – šaukė moteris. Jos šviesių garbanotų plaukų kupeta, išsilaisvinusi iš segtukų, išsidraikė ant pečių.

      Vyras prispaudė ją prie sienos ir kumštyje sugniaužė suknelės audinį.

      – Vous l’aimerez, chérie1, – suurzgė užpuolikas.

      – Ne! – sušuko Edmundas ir užsimojęs savo krepšiu kaip ginklu smogė vyriškiui į galvą.

      Vyras susvirduliavo ir atleido gniaužtus.

      Numetęs krepšį į šalį Edmundas kumščiu trenkė užpuolikui į smakrą. Smūgis parbloškė vyriškį ant grindinio.

      – Šalin! Allez! Vite!2

      Vyras pakilo ant kojų ir dingo skersgatvio tamsoje.

      Edmundas atsisuko į moterį.

      – Ar jis jus nuskriaudė? Vous a–t–il blessé?

      Jai pakėlus galvą, veidą apšvietė gatvės žibinto šviesa.

      Jis ją pažinojo!

      – Panele Glenvil!

      Tai buvo Amelija Glenvil. Jos brolis Markas Glenvilis buvo vedęs jo įseserę Tesą.

      Iš baimės didelės Amelijos akys žvelgė kažkur jam per petį.

      – Panele Glenvil? – Edmundas palietė jos smakrą priversdamas pažvelgti į save. – Ar prisimenate mane? Aš Tesos brolis Edmundas. Susipažinome per jūsų tėvų rengtus pusryčius prieš dvi dienas.

      Jos veidas kaipmat persimainė.

      – Edmundai! – Ji puolė jam į glėbį. Gražioji Amelija Glenvil puolė jam į glėbį. Kas būtų patikėjęs?

      Kai tą rytą Amelija įžengė į kambarį, Edmundas buvo pakerėtas jos tyro grožio. Gražus veidas. Lygi pieno baltumo oda, rausvi skruostai, žydros kaip jūra akys, ant galvos – kupeta šviesių garbanų, šviesoje tviskančių kaip auksas. Lūpos putlios, prisirpusios bučiniams. Nekaltos. Gundančios.

      Besišypsančios, kai juos supažindino.

      Visgi, po akimirkos jį supažindino su jos sužadėtiniu, labai padoriu jaunu vyru, škotų kavalerijos kapitonu ir dar grafo sūnumi. Realybė privertė išmesti ją iš galvos. Net jei norėtų merginti kokią jauną moterį, o jis tikrai nenori, vikonto duktė nė už ką nesusidėtų su pavainikiu.

      O dabar ji jį apsikabino.

      – Ką čia veikiate? – paklausė jis. – Kodėl jūs viena?

      Akivaizdu, kad buvo Ričmondo kunigaikštienės puotoje. Prieš tą incidentą balta suknia turėjo atrodyti nuostabiai.

      Amelija atsitraukė ir pamėgino apsitvarkyti.

      – Mane čia paliko kapitonas Fauleris.

      Sužadėtinis?

      – Paliko? Kodėl?

      Ji susigūžė.

      – Apsisvaidėme keliais žodžiais.

      – Jis jus paliko dėl ginčo? – Joks džentelmenas jokiomis aplinkybėmis nepaliktų damos vienos miesto gatvėje vidury nakties, ir ypač tokios nakties. – Dėl ko susiginčijot?

      – Nesvarbu, – atrėžė ji.

      Dabar Amelija atrodė labiau pikta nei išsigandusi. Nors tiek. Ar ji bent suvokė, kas vos nenutiko?

      – Net nenutuokiu, kaip grįžti į viešbutį, – tęsė ji irzliu balseliu. – Gal galėtumėte paaiškinti, kur man eiti?

      Dievulėliau! Vyras ją paliko net neįsitikinęs, kad ji žino kelią atgal?

      – Verčiau jus palydėsiu.

      Amelija pasitrynė rankas.

      Edmundas iškart nusivilko švarką.

      – Prašau, apsivilkite.

      – Ar dabar jau galime eiti? – jos balsas truputį sudrebėjo. – Apsistojau Hotel de Flandre.

      Būtų geriau, jei ji ir toliau pyktų.

      – Prisimenu tik tiek.

      Edmundas pakėlė savo krepšį ir pasiūlė jai įsikibti į parankę. Amelija nekantriai suspaudė jo ranką.

      Iš skersgatvio tylos jie žengė atgal į gatvės kakofoniją.

      – Stipriai laikykitės, – įspėjo jis.

      Amelija įsikibo tvirčiau, žmonės trankėsi į juos iš visų pusių, kareiviai skubėjo į mūšį, visi kiti ieškojo saugaus prieglobsčio.

      Kas pasidarė Fauleriui, kad paliko ją vieną tokią naktį? Juk čia ne popietės pasivaikščiojimas po Meiferą. Jau po pirmos valandos nakties, po gatves pasklidę kareiviai tuoj stos į mūšį, o miestas, gali būti, bus okupuotas prancūzų. Ji jau patyrė, kas gali nutikti gražiai vienišai moteriai tokioje sumaištyje.

      Amelija buvo pakankamai graži, kad suviliotų bet kurį vyrą. Net ir Edmundą. Tačiau jam nedera apie tai galvoti.

      – Argi jums nereikia prisijungti prie savo būrio? – paklausė ji pro šalį prajojus būreliui belgų kavaleristų. Žirgų kanopos mušė maršą į gatvės grindinį.

      Taip, jam reikėjo kiek įmanoma greičiau susirasti savo būrį, bet kam ją jaudinti?

      – Labiau bijau, ką man padarys mano sesuo ir jūsų brolis, jei paliksiu jus vieną gatvėje. Mano sesuo pririštų mane prie vežimo, o po to ketvirčiuotų. Jūsų brolis turbūt sugalvotų ką nors baisesnio.

      – Bet jei nieko jiems nesakytumėte, jie ir nesužinotų, – susierzinusi atkirto Amelija. – Nes aš nesirengiu niekam pasakoti apie šią naktį.

      Edmundas lengvu