Sarah Mallory

Sugrįžimas


Скачать книгу

phasis>Verdenas, Prancūzija, 1803 metų rugsėjis

      Namų, stovinčių Lygybės gatvėje, viršutinio aukšto kambaryje sėdinti jauna moteris tamsiai mėlynu jojimo apsiaustu atrodė neįprastai rimta. Net balti marškiniai po prigludusiu švarku tik prie kaklo buvo papuošti kukliais raukiniais. Kad atrodytų dar rimčiau, prie šiaudinės skrybėlaitės prisiuvo juodus kaspinus, o ant pečių užsimetė juodų nėrinių šalį. Dabar ji sėdėjo priešais veidrodį ir kritiškai apžiūrinėjo savo atspindį.

      – Ledi Kasandra Vitnė yra užsispyrusi ir impulsyvi, – pareiškė ji, prisiminusi, kaip kažkas neseniai ją apibūdino. Kritikas taip pat pastebėjo, kad ji graži, bet šitą ji nuleido negirdom. Kasandra parėmė smakrą ranka ir atsidūsėjo iš nepasitenkinimo. – Užsispyrimas ir impulsyvumas negerai tuo, kad pridarai klaidų, – tarė savo atspindžiui. – O ištekėti už Džeraldo tikrai buvo klaida.

      Ji apsisuko ir nužvelgė mažytį kambarėlį. Lydėti Džeraldą į Verdeną irgi buvo klaida, bet gegužę Amjeno taikai atėjo galas, o ji neturėjo drąsos jį palikti ir viena grįžti į Angliją. Tai būtų reiškę, kad ji pripažįsta pralaimėjimą, o Kasandrai tokia mintis buvo nepriimtina. Ji laisva valia sutiko pabėgti su Džeraldu ir beveik girdėjo, kaip senelė, Hiuno markizė našlė, sako:

      – Kaip pasiklojai, taip išsimiegojai, panelyte.

      Kasandra ir miegojo daugiau nei metus, nors po kelių mėnesių santuokos suprato, kad Džeraldas nėra geras, mylintis vyras, kokiu jį laikė.

      Jos mintis pertraukė beldimas į duris. Persimetusi keliais žodžiais su tarnu ji pasiėmė savo krepšį ir nusekė paskui jį laiptais žemyn. Prie durų laukė fajetonas su Merimonu, samdytu kurjeriu. Jis buvo nedidelis, pailgo veido žmogus ir dabar nužvelgęs krepšį jos rankoje tarė:

      – C’est tout?1

      – Daugiau man nieko nereikia, – savo kalba atsakė Kasandra, žiūrėdama jam į akis. Jam tvirtinant krepšį prie fajetono, ji liūdnai pagalvojo, kaip mažai užgyveno per vienus vedybinio gyvenimo metus. Merimonas atidarė karietos dureles ir vėl sugargaliavo prancūziškai:

      – Sėskite, miledi, aš jus lydėsiu pėsčiomis. Mano žirgas laukia prie Šv. Pauliaus vartų.

      Kesė pakėlė akis. Rugsėjo saulė jau artinosi prie laidos.

      – Būtų buvę geriau išvykti auštant, – pasakė ji.

      Merimonas atrodė įsižeidęs.

      – Miledi, jau sakiau, kad nepavyko gauti karietos anksčiau. Šiame kelyje nėra jokio pavėsio, o dieną žirgams gali būti labai karšta. Dabar naktį važiuosime, jūs pamiegosite, o kai atsibusite – voilà – jūs jau Reimse.

      – Čia nepamiegosiu, – nesusivaldžiusi prunkštelėjo. Kelionė į Prancūziją su Džeraldu buvo visiškai kitokia. Tada ji buvo įsimylėjusi ir kupina vilčių, bet nėra prasmės galvoti apie praeitį.

      – Puiku, tada judėkime. Kuo greičiau naktis baigsis, tuo geriau.

      Iki rytinių vartų buvo likę visai nedaug. Ten kruopščiai patikrins Kasandros pasą. Verdenas buvo išlaikęs daugumą viduramžių tvirtovių ir grėsmingą citadelę. Dėl to paskelbus karą dauguma britų turistų slėpėsi būtent čia. Priešui buvo sunku įsigauti vidun, tačiau britams ištrūkti – beveik neįmanoma.

      Privažiavus miesto vartus ji padavė savo dokumentus Merimonui, o šis perdavė juos sargybiniui. Prancūzų pareigūnas valandėlę juos tyrinėjo, o tada prasibruko pro kurjerį ir žengė prie fajetono. Kesė nuleido langą.

      – Išvykstate, madame?

      – Taip, atvykau į Verdeną su vyru, kai šis buvo sulaikytas, bet praėjus savaitei jis mirė. Nebeturiu priežasties pasilikti, – pridūrė truputį išdidžiai. – Pirmasis konsulas Bonapartas nurodė, kad reikia sulaikyti tik karo tarnybai tinkamo amžiaus vyrus.

      Vyriškis pakreipė galvą.

      – Tikrai taip. Ir kur vyksite?

      – Į Ruaną, – įsikišo Merimonas. – Keliausime per Reimsą ir Buvė. Tikimės, kad iš Ruano pavyks laivu persikelti į Havrą, o iš ten miledi galės plaukti į Angliją.

      Kesė laukė įsitempusi ir nekantri, o žandaras stebeilijo jai į akis. Rodos, po amžius trunkusios tylos, jis dar žvilgtelėjo į karietą tarsi norėdamas įsitikinti, kad ant grindų nesislepia koks belaisvis. Galiausiai patenkintas atsitraukė, įteikė dokumentus Merimonui ir davė ženklą pašto vaikinui važiuoti toliau. Kurjeris nuėjo prie smulkaus vaikėzo, kuris laikė ilgauodegio bėrio vadeles, ir, fajetonui riedant pro vartus, šoko į balną ir nurisnojo greta.

      Kesė nusimovė pirštines, nusiėmė skrybėlaitę ir pasitrynė smilkinius. Galbūt išvykus iš Verdeno nepaliaujantis maudulys praeis. Dienos po Džeraldo mirties buvo įtemptos, jo vadinamieji draugai suko ratus kaip maitvanagiai, pasiryžę pulti vos aptikę silpną vietą. Na, visa tai liko praeityje. Ji keliauja namo. Temo. Karietai supantis ir barškant nelygiame kelyje, Kesė įsitaisė kampe. Reikia tikėtis, kad Anglijos keliai bus tokie geri, kaip ji prisiminė, nes visą kelionę tokio tarškėjimo nepakeltų.

      Staiga fajetonas sulėtino greitį ir Kesė atsisėdo tiesiau. Jie kurį laiką važiavo per mišką, nuo aukštų medžių, augančių palei kelią, karietoje buvo tamsu nors į akį durk, bet dabar langą apšvietė blyški mėnesiena ir Kesė pamatė, kad jie išriedėjo į proskyną. Palei kelią mėtėsi rąstgaliai ir šakos, tarsi medžiai būtų iškirsti ir išvežti visai neseniai. Ji palinko į priekį ir pažvelgė pro langą tikėdamasi pamatyti užeigos šviesas, bet veltui. Tik švininis peizažas ir tamsi miško siena iš visų pusių.

      Karieta sustojo. Merimonas nušoko nuo žirgo, pririšo jį prie rato ir priėjęs atidarė dureles.

      – Išlipkite, miledi. Kelionė baigėsi.

      Kesei ėmus protestuoti, jis čiupo ją už riešo ir ištempė iš karietos.

      – Kaip drįstate šitaip su manimi elgtis? – užsipuolė ji. – Susitarėme, kad nugabensite mane į Havrą. Jeigu to nepadarysite, likusių pinigų negausite.

      Jam kimiai nusijuokus, nugara perbėgo šiurpas.

      – Tikrai? Kadangi Havre neturite nei draugų, nei bankininko, visus pinigus vežatės su savimi, ar ne?

      Šiurpas virto ledine baime.

      – Nesąmonė, – išdidžiai atšovė ji. – Nebūčiau tokia kvaila vež…

      Jos prieštaravimus vėl nutraukė baisus juokas.

      – Tikrai, kad būtumėte. Duokite man savo rankinę dabar pat ir galbūt per daug jūsų neskriausime.

      Apsisukusi Kesė pamatė, kad pašto vaikinas nušoko nuo pakylos ir supančiojo arklius. Jis iš lėto artinosi prie jos. Jeigu nebūtų palikusi skrybėlaitės karietoje, galbūt būtų pasinaudojusi smailiais smeigtukais, kurie buvo joje. Dabar turėjo pasikliauti vien savo sąmoju ir menka jėga. Ji žengė atatupsta nuo Merimono, bet jis nemėgino jos sustabdyti. O kam? Juk jos dar laukė pašto vaikinas.

      – Manęs pasiges, – tarė ji. – Pasakiau draugams, kad parašysiu iš Ruano.

      – Jeigu jie ir pradės jaudintis, tai mažiausiai po savaitės, – abejingai tarstelėjo Merimonas. – Niekam nerūpi, kas jums nutiks, nebent jūsų vyrui, bet jis negyvas. Netikiu, kad sulaikytieji anglai skubės atsiplėšti nuo pramogų.

      Vargu, – pagalvojo Kasandra. Ji ir pati tuo netikėjo. Džeraldas pasirūpino, kad vieninteliai jos draugai būtų savanaudžiai, godūs seniai, kurie prielankumą išreikš tik tikėdamiesi naudos. Ji viena. Ji turi kovoti ir maža tikimybė, kad laimės. Merimonui iš už diržo išsitraukus ilgą peilį, Kasandra įsitempė dar labiau. Užpuolikas piktdžiugiškai išsišiepė.

      – Na, miledi, tai pinigus gausime dabar ar tada, kai pasismaginsime?

      – Niekada, – pasigirdo ramus, linksmas balsas ir visi atsisuko į karietą.

      Nepažįstamasis atrišo Merimono žirgo vadeles. Vyriškis buvo kiek aukštesnio nei vidutinio ūgio, vienplaukis, barzdotas ir apsirengęs kaip valstietis, bet laikėsi toli gražu ne prasčiokiškai. Jo laikysena buvo kaip kareivio, o balsas – įsakmus.

      – Jeigu jums nors kiek rūpi jūsų saugumas, pasitrauksite nuo damos dabar pat.

      – Su