iriu Valeri Teilor – už redaktorės akį ir skaitytojos širdį ir Brenai Tod – jos dideli plaukai, už kuriuos didesnė tik jos širdis, ir įkvėpė parašyti šią knygą
1
Jaunų karjeristų pamėgtas baras Elei Makgafi neatrodė tinkamiausia vieta didvyrio paieškai, tačiau ji pakliuvo į beviltišką padėtį, todėl teko griebtis šiaudo.
Nelaimei, šiaudas buvo apgailėtinas.
Elė pirštu stumtelėjo akinius raginiais rėmeliais aukštyn ir įdėmiai nužvelgė eilę kėdžių prie baro. Verslininkas. Verslininkas. Tuščia. Verslininkas. Verslininkė. Tuščia. Tuščia. Banditas. Verslininkas.
Ji nurijo gumulą, gniaužusį gerklę jau geras penkiolika minučių. Ką gi, jei nėra iš ko rinktis, tenkinsis tuo, kas yra. Tik rinktis teks banditą, nes santykių su kostiumuotu vyru nebeužmegs, kol gyva bus. Net jei tie santykiai tetruks penkias minutes.
O jis visai ne banditas. Prieš užkalbindama nepažįstamąjį Elė pasistengė nusiteikti entuziastingai. Šviesiai rudi plaukai netvarkingai krito ant apykaklės, rudas odinis švarkas buvo matęs geresnių dienų, džinsai nuo nešiojimo apibrizgę, bet jis augalotas, tvarkingas ir, svarbiausia, nė iš tolo nepanašus į anglių spalvos kostiumais vilkinčius verslininkus, kurie visi kaip vienas – iš akies luptas Markas. Šiuo metu Elė labiau už viską troško kitokio vyro nei Markas. Žinojo, jog elgiasi kaip kvaiša, tačiau po ką tik išgirstos naujienos, išmušusios žemę iš po kojų, nepaniro į transo būseną – ir tai jau laimėjimas.
Diena ne iš gerųjų.
Tą popietę Elė, kaip paprastai, įsiveržė pro radijo stoties duris, atlapojusi jas it smuklės vartelius. Jei kas nors duris užrakintų, ji ne juokais susižeistų, bet šių durų niekas nerakino, nes pro jas vis kas nors įlėkdavo iš gatvės, esančios keturiais aukštais žemiau. Taigi Elė, kaip visada, su džiaugsmu įpuolė į vidų. Kaip visada, ją apspito daugybė žmonių.
Visų graibstoma Elė švytėjo, svaiginama jausmo, jog be jos WBBB sugriūtų, be jos čia tvyrotų tyla ir kauptųsi dulkės. Tai ji, prodiuserė Elė; Elė, Marko Kingo laidos smegenys, gelbėtoja Elė. Greičiausiai kiek pervargo, jei save suvokia tik kaip radijo stoties darbuotoją, tačiau, turint galvoje psichologinius sunkumus, kurių šiame darbe apstu, Elė psichine sveikata skųstis negalėjo, todėl per daug apie tai ir negalvojo.
Iš pradžių šūktelėjo tik Karena, sekretorė:
– Ele!
Tada sukluso Liza, buvusi Elės praktikantė; ji nusiminusi iššoko į koridorių ir tarė:
– Ele, aš…
Tačiau ją tuoj pat nustūmė į šalį Albertas, finansininkas.
– Ele, reitingai…
Jį nutraukė Marsija, barakuda, karaliaujanti popietę nuo dviejų iki šešių:
– Ele, girdėjau…
Bet tada įsikišo Markas, buvęs Elės meilužis ir dabartinis viršininkas:
– Reikia pasikalbėti tavo kabinete. Tuoj pat.
Elė stumtelėjo akinius aukštyn, norėdama geriau įsižiūrėti. Keistą Marko elgesį pabrėžė priimamajame stojusi tyla. Markas buvo linkęs pernelyg garsiai kalbėti, švaistytis vardais ir nuoširdžiai kvatotis ne vietoje. Anksčiau Elė jo gailėjo, kol prieš du mėnesius Markas metė ją, nusprendęs, jog su Liza atrodo gražiau. Ir neklydo, bet žiūrint į jį Elei vis tiek sopėjo širdį. Markas stovėjo tarpduryje jausdamasis viršesnis, netardamas nė žodžio – ši permaina visiems užčiaupė burnas, ir Elė nieko neklausinėdama nusekė paskui jį į savo kabinetą.
Įžengęs į vidų Markas uždarė duris Elei už nugaros, apėjo jos kėdę ir atsisėdo.
Elė vos susilaikė nesuurzgusi. Ji ne savininkiška, tačiau čia jos kabinetas, kad ir koks mažas ir apjauktas, o tai jos kėdė, tuo tarpu Markas pavertė ją viešnia savo pačios valdose. Elė susiraukusi pažvelgė į jį ir paklausė:
– Kas čia dabar?
Markas susikryžiavo rankas, atsilošė kėdėje kone gulomis šalia stovinčios Elės ir tarė:
– Ele, gražiai to pranešti neįmanoma, todėl paprasčiausiai imsiu ir pasakysiu. Žinau, bus nelengva, bet esi suaugusi ir supranti, kaip viskas keičiasi. Žmonės tobulėja. Pokyčiai į gera. – Markas atkragino galvą ir ėmė filosofuoti žvelgdamas į lubas. Laukdama, kol Markas prieis prie svarbiausios dalies, jei tik tokios esama, Elė mintijo, koks jis neįtikėtinai išvaizdus, kaip ji ant jo siunta ir kaip smarkiai trokšta susigrąžinti.
Tai didžioji jos gyvenimo paslaptis. Markas nepatikimas kvėša. Kodėl jį įsimylėjo ir kodėl negali pamiršti? Kodėl ilgisi vakarienių restoranuose ir gulėjimo kartu lovoje klausantis, kaip Markas pliurpia apie save? Suprantama, ji svarstydavo, kaip patobulinti laidą, bet vis tiek… Markui monotoniškai dudenant, Elė nevalingai mintyse ėmė taisyti jo kalbą, pritaikydama ją radijo auditorijai, ir jai dingtelėjo, jog bus įsimylėjusi redaguotą Marką Kingą, kurį pati sukūrė radijuje, o ne tikrąjį Marką, sėdintį priešais ją ir savo kalbomis keliantį žiovulį. Labiausiai širdo dėl to, kad pati susikūrė Marką, o jis jos kūrinį atidavė kitai moteriai.
Markas toliau filosofavo:
– Taigi todėl…
Elė, niršdama labiau ant savęs nei ant Marko, įsiterpė:
– Klausyk, turiu daug darbo, tad jei eitum prie reikalo, galėčiau vėl susitelkti į tai, kaip išsaugoti tavo populiarumą. – Taip, tai smūgis žemiau juostos, bet Markas pats pradėjo mūšį, atsisėsdamas į jos kėdę, – tikras parazitas. Ką jau kalbėti apie tai, kad išmainė Elę į jaunesnę.
Markas išsitiesė ir delnais įsirėmė į Elės stalą.
– Na gerai, esmė tokia. Tu daugiau nebedirbsi mano laidoje.
Kabinetas ėmė suktis aplinkui. Elė sudribo ant antrosios kėdės ir pratarė:
– Ką?
– Mudviem išsiskyrus jaučiu tam tikrą priešiškumą, o tai trukdo dirbti. Todėl mes su Bilu nusprendėme: bus geriau, jei tave pakeis Liza – juk tu ją mokei. Taip laida nė trupučio nenukentės.
Elė sėdėjo priblokšta.
Markas jai nusišypsojo ir išskėtė rankas: nieko nebepakeisi.
– Nuo šiol laidą rengs Liza. Taip bus geriau visiems.
– Kam visiems? – Elė giliai įkvėpė. – Tik ne man. Tu vedi laidą geriausiu eterio laiku. Aš rengiu laidą geriausiu eterio laiku. Jei judu su Liza neperkelsite savo laidos į kokį nors kitą puikų laiką ir neužleisite šio laiko man, man geriau nebus.
– Savaime suprantama, aš laiko nekeisiu. – Markas atsisėdo dar tiesiau. – Juk aš talentas.
Jis talentas? Kas tada ji?
– Be to, tavęs niekas neatleidžia, nieko panašaus. Mes labai dėkingi tau už nuveiktus darbus, – pratęsė Markas ir Elė staigiai kilstelėjo galvą – galiausiai pyktis pergalėjo paniką.
– Be abejo, neatleidžia. Kodėl turėtų atleisti? Tai kažkokia nesąmonė.
Markas yrėsi į priekį nepaisydamas jos pykčio.
– Bilas duos tau kitą laidą. Aš tuo pasirūpinau.
Šaunuolis Markas. Rūpinasi ja. Koks nuostabus bičiulis. Elė atsistojo; prireikė milžiniškų pastangų susitvardyti ir jo nenudėti.
– Vaje, Markai, ačiū už paramą ir sėkmės ateityje. Dabar nešdinkis nuo mano kėdės.
Markas atsistojo, tarytum instinktyviai paklusdamas Elei. Dvejus metus vykdžius visus jos paliepimus, greičiausiai atprasti ne taip lengva. Markas žengė prie durų spinduliuodamas globėjišku geranoriškumu.
– Klausyk, gal eime išlenkti po burnelę? Dėl draugystės, kad neliktų nuoskaudų.
Elė norėjo jį aprėkti. „Be abejo, liks nuoskaudų, asile tu. Jei galėčiau, čia pat tave pritvatyčiau ir parodyčiau, kaip man skaudu.“ Tačiau buvo suaugusi ir pernelyg susijaudinusi, todėl pamelavo. Gal Markas ir įspyrė į dantis, bet Elei dar liko kandžiai.
– Atleisk, turiu pasimatymą. Tiesą pasakius,