Pirmas skyrius
Vieną šiltą birželio vakarą laukinės Oregono gamtos kampelyje prie laužo sėdėjo trys vyrai. Tvirti, užsigrūdinę, patyrę keliautojai. Du iš jų viengungiai, o vienas besiruošiąs vesti. Keturių dienų kelionė kajakais šiems trims vienišiams buvo paskutinis laisvės oro gurkšnis. Makso Varo, Adamo Šonigano ir Dilano Kroso draugystė prasidėjo bene prieš tris dešimtmečius, dar smėlio dėžėje. Dabar, kai jiems per trisdešimt ir yra nemažai pasiekę profesinėje srityje, jie vis dar kartu tebežaidžia, tik, žinoma, nebe smėlio dėžėje, o ledo ritulio aikštėje.
Laužas spragsėjo skleisdamas šviesą ir šilumą. Maksui, kuris visą dieną galynėjosi su nepastoviomis srovėmis, maudė raumenis. Jis pakrutino pečius žinodamas, kad rytoj laukia tas pats. Jie jau buvo suvalgę vakarienę – befstrogeną aliuminio pakuotėje, pirktą kažkurioje žygeivių užkandinėje. Dabar nakčiai pasistatę palapines ir ištraukę ant kranto kajakus, iš metalinių puodelių gurkšnojo stovyklautojų kavą. Maksas ir Adamas susimąstę žiūrėjo į laužo liepsną, o kaip visada nenustygstantis Dilanas iš akmenų statė inukšuką1. Kai jam tai nusibodo, jis netikėtai paklausė:
– Na, Adamai, ar nesigaili pakliuvęs ant kabliuko?
Adamas atitraukė žvilgsnį nuo laužo liepsnos ir pakėlė į draugą akis.
– Ne, – atvirai prisipažino jis. – Tiesą sakant, jei galėčiau pareikšti tik vienintelį norą, jis būtų toks – kad su Serena būčiau susipažinęs gerokai anksčiau.
Prisiminęs, su kokiomis moterimis Adamas susitikinėjo per savo audringą viengungio gyvenimą, Maksas buvo linkęs išsakyti lygiai tokį pat norą. Jam buvo tekę leisti laiką su kai kuriomis Adamo moterimis, ir jos jam pasirodė, švelniai tariant, keistokos. Tačiau Serena Long nuo pat jų pažinties dienos atrodė lyg būtų skirta Adamui. Žinoma, tada jiedu to nesuprato.
Tiesą sakant, Maksas šiek tiek didžiavosi, kad senų laikų draugę – koučingo specialistę supažindino su savo bičiuliu policininku, kuriam ledo ritulio rungtynių metu kildavo sunkumų. Kai Serena ėmė gauti bauginančius elektroninius laiškus, Adamas darė viską, kad ją apsaugotų, ypač kai ją persekiojantis pamišėlis nebepasitenkino vien grasinimais. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pagarsėjęs žudikas sėdo už grotų, o Adamas su Serena ketina tuoktis.
– Vienintelį norą. Oho, – tarė Dilanas. – Maksai, koks būtų tavo vienintelis noras?
Jam ruošiantis atsakyti, Dilanas pakėlė ranką.
– Tik jokių pasauliui taikos ar išgydyti vėžį. Tikiuosi, kad esame pakankamai atsakingi ir galėtume pasirinkti ką nors kilnaus, jei susitiktume norus pildantį džiną. Juk supranti, klausiu, ko linkėtum sau pačiam?
Maksas manė, jog turėtų drąsos stebukladario džino paprašyti taikos pasauliui, bet suprato, kad yra per silpnas. Buvo vienas dalykas, kurio negausi už jokius pinigus ir nepelnysi sunkiu darbu.
– Prašyčiau infekcijos nepažeistų ausų. Atgaline data, nuo vaikystės.
Dėl ko slapta apgailestauja Maksas, žino nedaugelis, tik artimiausi draugai. Žino apie jo svajonę tapti astronautu. Ir kad vaikystėje užklupusi infekcija pažeidė jo klausą, ir jam nebeliko jokių galimybių. Dar besimokydamas gimnazijoje suprato, kad jam nelemta tapti astronautu.
– Taip, tikra nesėkmė. Bet juk žinai, kad tik išskirtiniai tampa astronautais? Argi ne taip?
– Man būtų pavykę, – neabejodamas pasakė Maksas kaip žmogus, kuriam netrūksta atkaklumo išsikelti tikslą ir kryptingai jo siekti. Jis turėjo gabumų ir reikiamų psichinių savybių. Kliudė tik klausa. Keista, ko tik imdavosi, jam visa sekėsi. Visa, išskyrus siekti svajonės.
– Juk negali skųstis gyvenimu, – guodė Adamas. – Galvą guldau, daugelis astronautų savo profesiją iškeistų į tavo milijardus.
Maksas gūžtelėjo pečiais.
– Mielai sutikčiau keistis.
– Taip, suprantu.
Sprendžiant iš Makso patirties, galima pamanyti, kad pinigų užsidirbti lengva. Jis negalėjo dalyvauti kosminėse misijose, tad studijavo astrofiziką ir sukūrė klimato kontrolės sistemą, kurią tučtuojau įsigijo NASA. Tą sistemą patobulinęs, davė leidimą ja naudotis daugeliui stambių pasaulio oro linijų. Trisdešimt penkerių tapo neįtikėtinai turtingas, ir dabar jis rizikos kapitalo vertintojas Pinigai nekėlė keblumų. Jo manymu, keblumų ėmė kelti nuobodulys.
– Gal pastaruoju metu įsigijai kokių bendrovių? – paklausė Dilanas.
– Tiesą sakant, ketinu pirkti oro linijas.
– Tikiuosi, kad tai viena iš didžiųjų Amerikos oro linijų, nes turiu pasakyti, kai paskutinį kartą skridau…
– Visai ne. Jos vadinasi Arkties dvelksmas.
– Arkties dvelksmas? Gal juokauji? Lyg kokia oro aušinimo sistema.
– Na, tai oro linijos. Maža Aliaskoje veikianti įmonė.
– Jei aš turėčiau tiek pinigų, pirkčiau jachtų. Ir brangių papuošalų maudymosi kostiumėlių modeliams, – Dilanas papurtė galvą. – O tu perki Mažosios lygos oro linijas.
– Dėl to jis turtingas, o tu ne, – konstatavo Adamas.
– Na, o tu, proto bokšte? – paklausė Maksas Dilano. – Ko norėtum, jei būtų išpildytas vienintelis tavo noras? Tik neprašyk pasauliui taikos.
– Nei Makso milijardų.
Dilanas šyptelėjo, ir jo balti dantys žybtelėjo laužo šviesoje. Akimirką pamąstė ir tapo labai rimtas.
– Žinoma, rinkčiausi neprilygstamą galią. O gal didžiulę jėgą? Ar rentgeno matymą? Negaliu apsispręsti.
– Nagi, brolau. Liaukis kvailiojęs.
Adamas tarė:
– Žinai, manau, kad jis kalba rimtai.
– Gali neabejoti.
Maksas papurtė galvą ir paklausė Adamo:
– Kodėl mudu draugaujame su šiuo vyruku?
– Gal mus linksmina jo komiškumas? – Adamas pakreipė galvą ir sugavo į jį lekiantį kavos puodelį. Rimtai kalbėtis su Dilanu tas pats, kaip vištai aiškinti fizikos dėsnius.
Dilanas atsistojo ir pasirąžė aukštai iškėlęs rankas.
– Na, dėl vieno nė kiek neabejoju – man dar yra tikimybė laimėti ištvermingiausio viengungio lažybas, nes galimybės dabar susilygino.
Maksas nusijuokė.
– Dabar likome tik mudu, bičiuli. Ir aš neketinu pasiduoti.
Po ilgo pasiplaukiojimo kajakais savaitgalį Maksas grįžo į savo biurą Hanteryje, Vašingtono valstijoje, ir įsitikino, kad viskas, kaip įprastai, vyksta sklandžiai. Jo darbuotojai apsidžiaugė jį pamatę, bet nebuvo požymių, kad rikiuotųsi į eilę ir lauktų jo nurodymų.
Maksas buvo pakankamai sumanus ir samdė pačius geriausius darbuotojus. Leido jiems tvarkytis savo nuožiūra, mokėjo gerus atlyginimus, negailėjo pagyrimų ir paskatinimų. Dėl to darbuotojai buvo ištikimi, darbštūs ir iniciatyvūs. Jo verslas sukosi kaip laikrodžio rodyklė, o turtas kasdien laipsniškai augo.
Varo verslo įmonė buvo tokia sėkminga, kad net turėjo padalinį, kuris finansiškai rėmė labdaros ir kitas paramos organizacijas.
O tuo tarpu Maksimiljanas Varas, Varo verslo įmonės generalinis direktorius, nuobodžiavo.
Po susitikimo su vadovaujančiais darbuotojais, kurio metu pritarė jų pasiūlymams ir sutiko su jų sprendimais ir sąnaudomis, jis pasiteiravo Leslės Adamson, atsakingos už Arkties dvelksmo pirkimą, kaip sekasi šioje srityje. Leslė išsitraukė reikiamą aplanką.
– Sekasi gerai. Sandoris gana kuklus, remiantis mūsų standartais. Neturėtų kilti keblumų, nupirksime už tinkamą kainą, po to įdarbinsime keletą gerų darbuotojų, kurie įmonę pavers pelninga. – Ji atvertė kelis puslapius atgal. – Arkties dvelksmas buvo sėkmingos vietinės reikšmės oro linijos. Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje jas įkūrė mažosios aviacijos pilotai