Pirmas skyrius
– Tas vaikinas turbūt blogiausias banglentininkas pasaulyje, – drebėdama su savo gelbėtojos striuke ir negalėdama patikėti tuo, ką mato, sumurmėjo Medė Vestmor.
Nors dėl spalio šlapdribos buvo sunku sutelkti žvilgsnį, ji negalėjo atitraukti akių nuo aukštos atletiškos figūros, aptrauktos juodu naro kostiumu, maždaug už šešiasdešimties metrų bangose besivartančios kūliais. Kalta ir susižavėjusi stebėjo, kaip jis atsitupia ant lentos, atgauna pusiausvyrą, išsitiesia.
Tada, jam pavojingai susverdėjus, staigiai įkvėpė.
Vargšas vaikinas gaudė bangas – ar, greičiau, stengėsi jas gaudyti jau daugiau kaip valandą ir dar gana nemaloniu Kornvalio apylinkėms būdingu oru, dėl kurio dar septynioliktame amžiuje Laukinių vandenų įlanka gavo savo pavadinimą. Ir didžiąją to laiko dalį Medė jį stebėjo. Stebėjo, kaip metodiškai jis nusiirdavo tolyn, laukdavo didžiausios bangos ir tada pakeldavo savo banglentę. Bet vis tiek neišsilaikydavo ant lentos ilgiau nei kelias sekundes. Ji žavėjosi vaikino atkaklumu, bet pradėjo abejoti jo sveiku protu. Nors kostiumas išryškino raumeningą figūrą, jis jau turėjo būti sušalęs į ragą ir arti išsekimo ribos, o grįžtamosios bangos šiame paplūdimio ruože buvo ne juokai.
– Nežinau, – tarė Lukas, kolega gelbėtojas, ryškiu Australijos akcentu. – Jis geros formos. Neblogai užlipa ant banglentės.
Kai Netikęs Banglentininkas, atrodo, jau šimtąjį kartą atbulas nuvirto nuo lentos, Medė giliai atsiduso.
– Nors neišlaiko pusiausvyros, – nusivylęs užbaigė Lukas, atsiversdamas apykaklę. – Nori paraginti juos lįsti iš vandens? – pridūrė jis viltingai. – Šiaip ar taip, paplūdimys už dešimties minučių užsidarys, o audra gali prasidėti bet kurią sekundę.
Banglentininkui vėl užsikabarojus ant lentos, Medė pajuto užplūstantį palengvėjimą ir nužvelgė temstantį paplūdimį. Pora užsigrūdinusių poilsiautojų dar buvo vandenyje tarp geltonų vėliavėlių, kuriomis buvo pažymėta gelbėtojų prižiūrima teritorija. O šiaip paplūdimys apleistas. Ir ne be priežasties. Ši vasara šiaurinėje Kornvalio dalyje nebuvo puiki, o artėjant žiemai, orai sparčiai prastėjo. Net labiausiai užsispyrę banglentininkai pasidavė jau prieš kelias valandas. Visi, išskyrus vieną. Kuris suteikė naują prasmę žodžiui užsispyrimas.
– Žinoma! – suriko ji, stengdamasi peršaukti kylantį vėją, – nutraukim jo kančias.
Eidama link gelbėtojų sunkvežimio, stovinčio ant smėlio tarp vėliavų, Medė pagriebė garsintuvą, jau pradėdama nekantrauti, kada galės išgerti puodelį Ypatingo Karštojo Šokolado, kurio išprašys savo viršininko Filo, pradėjusi vakarinę pamainą Laukinių vandenų kavinėje.
Ji pašaukė poilsiautojus į krantą ir, nors dundantį jos balsą pasigavo ir nusinešė vėjas, jie sureagavo akimirksniu. Svirduliuojantys nuo bangų mūšos jie nuskubėjo per smėlį, droždami tiesiai kavinės link. Praeidami jie pamojavo ir sušuko pasisveikindami – be jokios abejonės, svajodami apie savo Ypatingo Karštojo Šokolado porcijas.
– Oho, jis vis dar ten.
Medė išgirdo skeptišką Luko repliką ir pastebėjo juodą banglentininko lentą su ryškiai geltonu žaibo ornamentu, šokčiojančią didžiulių bangų link.
– Jis pamišęs. Kitaip negali būti, – sušnibždėjo ji. Arba jis nori mirti.
Tolumoje patamsėjo audros debesys, pakibę virš horizonto kaip rūkstančios juodos varnos, o pašėlęs kryžminis vėjas įgavo pagreitį, nuo kurio bangos pradėjo šuoliuoti ir šokinėti tarsi bėgantys mustangai. Net ir prityrusiam banglentininkui būtų sudėtinga išsilaikyti ant tokių bangų. O Ponas Nelaikantis Pusiausvyros neturėjo jokių šansų. Medė vėl pakėlė garsintuvą prie lūpų.
– Gelbėtojų stotis šiame paplūdimyje užsidaro. Mes reikalaujame tuoj pat išlipti iš vandens.
Ji dar du kartus pakartojo įsakymą, bet banglentininkas su savo lenta vis yrėsi priešinga kryptimi.
– Galbūt jis mūsų negirdi? – pasakė ji, stengdamasi nesijaudinti.
Garsintuvas buvo įjungtas specialiu vėjo režimu, bet po visų tų kritimų vaikino ausys galėjo būti užsikimšusios nuo vandens.
– Atneškime vėliavas, – pasakė Lukas stovėdamas šalia ir trindamas rankas. – Jis didelis berniukas. Jeigu nori nusižudyti, mes tikrai negalėsime jo sustabdyti. – Paėmęs garsintuvą iš sustingusių Medės pirštų, nusviedė jį sunkvežimį. – Be to, po valandos manęs laukia karštas pasimatymas su Džeku. Vietoj deserto man pažadėtas aistringas seksas, – užbaigė jis, turėdamas omenyje naująjį savo vaikiną, su kuriuo susitikinėjo tris savaites.
Banglentininkas nerangiai vėl užsiropštė ant lentos.
Medė atitraukė žvilgsnį.
– Štai kas mane žavi, Lukai, – pasakė ji slopindama besismelkiantį susirūpinimą. Banglentininkai savižudžiai – ne jos problema. – Tu toks romantiškas.
Vyniodamas vėliavą, kabojusią arčiau sunkvežimio, Lukas sukikeno.
– Ei, karštas seksas irgi gali būti romantiškas, jeigu darai tai teisingai.
Medė pakėlė vienos vėliavos kotą ir padėjo Lukui įmesti jį į sunkvežimio priekabą.
– Ar tikrai? – Tyliai nusijuokė, negalėdama nuslėpti ilgesio.
Praleidusi metus atnaujindama senelės vasarnamį, be to, pamainomis dirbdama gelbėtoja ir padavėja įlankoje, o daugumą vakarų atidavusi savo kuriamiems paveikslams ant šilko, Medė neturėjo laiko romantikai. Ir ji buvo beveik tikra, kad niekada nėra patyrusi aistringo sekso. Ar drungnas skaitosi?
Kai jie kartu įgrūdo antrąją vėliavą į sunkvežimį, Medė susiraukė. Vėjas perpūtė striukę, ir jos speneliai sustangrėjo.
Tikras stebuklas, kad ji apskritai neuždžiūvo. O gal? Juk vis tiek nebūtų kaip pasitikrinti.
Praeitą vasarą, kai Stivas audringai nutraukė santykius, apkaltinęs ją labiau besidomint savo kuriamais šilko darbais negu kada nors domėjosi juo, ji negalėjo to paneigti.
Net ir leisdama kiekvieną laisvą valandą nuomojamose dirbtuvėse Medė jautė, kad turi daugiau darbo su Stivu ir jų santykiais nei su savo šilko darbais. Ir, gerai, galbūt jie negalėjo suteikti jai orgazmo, bet ji buvo netoli to, kai pabaigė pirmąjį savo kūrinį, įkvėptą Smaglers Pointo paplūdimio, – o Stivas orgazmo srityje taip pat nebuvo labai patikimas. Todėl jautėsi dar labiau apgailėtinai, kad taip ilgai taikstėsi su juo, o po išsiskyrimo kankinosi kelis mėnesius.
Medė sudrebėjo ir įsikišusi rankas į kišenes susigūžė prieš vėją. Vis dėlto ji bent kartą pasinaudojo savo brolio Kelemo patarimu ir nepadarė klaidos priimdama Stivą atgal arba paskolindama jam pinigų, kurių šis maldavo, nors Medė puikiausiai žinojo, kad niekada jų nebepamatytų.
Jos seksualumo mirtis bei šilto kūno, prie kurio būtų galima prisiglausti naktį ir šalia kurio atsibusti ryte, stoka buvo nedidelė kaina, sumokėta už savigarbą. Nors tuo metu taip neatrodė. Jai reikėjo liautis draugauti su nevykėliais ir paklydėliais, kaip Kelemas juos vadindavo, ir įtikinėti save, kad gali juos pataisyti. Kelas galbūt buvo pats netinkamiausias žmogus, galintis ką nors patarti apie santykius, nes, jos žiniomis, broliukas niekada nedraugavo su niekuo ilgiau nei mirksnį, bet dėl šito jis buvo teisus. Nuolat griūvanti jų tėvų santuoka pavertė Kelą nevaldomu mergišiumi, turinčiu rimtų problemų dėl įsipareigojimų, o ji tapo Mažąja Panele Tvarkytoja.
Stivas buvo vienas iš nedidelės, bet graudžios saujelės vaikinų, su kuriais ji draugavo, kurie paimdavo viską, ką ji turėdavo, o patys neduodavo nieko, – pradedant Edžiu Mejeriu, kuris pabučiavo ją per mokyklos diskoteką ir tada išviliojo kišenpinigius. Per ilgus žiemos mėnesius Medė nusprendė, kad šiemet atvers naują lapą. Prieš dvi savaites ji atšventė dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, o tai reiškė, kad jau laikas liautis nuolat kartoti tas pačias klaidas.
Šiais metais Panelės Pastumdėlės nebebus. Nebebus ir Panelės Maloniosios. Ir Panelės Tvarkytojos. Šiais metais ji imsis valdyti ir gaus tai, ko nori. Ji pati bus išnaudotoja. Deja, jau buvo dešimtas naujųjų metų mėnuo, ir ji dar nerado nė vieno kandidato, kuris norėtų būti išnaudojamas.
– Hm,