Pirmas skyrius
Man patinka Paryžius pa-va-sa-rį, – skambėjo Kimberlės Renton galvoje, kol ji smagiai žingsniavo į pirmąjį mados savaitės renginį mėgstamiausiame savo mieste. Kiek per aukšti aukštakulniai caksėjo, it muštų jai patinkančios dainos taktą, o dizainerio kurtas juodos ir baltos spalvos sijonas linksmai plevėsavo. Prie jo priderintas juodas švarkelis net susiraukšlėjo nuo tokio energingumo. Ranka, kuri išdidžiai laikė kortelę, atveriančią duris į prabangiausius ir geriausios pasaulio mados vakarėlius, truputį virpėjo.
Kimė – vieno populiariausių moterų mados žurnalų Amerikoje Uptown redaktorė – atskrido į Paryžiuje vykstančią mados šventę, kad pirmą kartą savo akimis pamatytų madingiausius drabužius moterims. Jos laukė vieta pirmose eilėse. Sulaikiusi kvapą ji stebėjo, kaip renkasi pasaulio įžymybės. Simona, geriausia Prancūzijos dizainerė, parinko jai į akis nekrintančią vietą. Bulvarinė spauda bei televizija, žinoma, su malonumu parodytų visas žvaigždes žvaigždutes, kurios mados savaitei suteiktų patrauklumo, tačiau ji suprato, kad šiuo metu tokie kaip ji žymiajai dizainerei daug svarbesni nei populiarūs dainininkai ar garsusis jos vaikinas – filmų režisierius, kuris kaip tik šią akimirką stabtelėjo ant raudonojo kilimo ir leidosi fotografų įamžinamas, ir kitos įžymybės, lipančios iš blizgančių limuzinų.
Vis dėlto galėjai pasijusti lyg per Oskarų apdovanojimus – aplinkui bruzdėjo įvairiausio plauko pasaulio įžymybės, po minią nardė galybė fotožurnalistų, o kiekvieną atvykusįjį budriai stebėjo kamerų akys. Šimtai gerbėjų ir žioplių slampinėjo aplinkui.
Vos tik nuriedėjo juodas limuzinas, jo vietą tuojau užėmė baltas. Prasivėrus durims, minia nuvilnijo džiaugsmingi šūksniai. Iš limuzino išlipo Nikola Pietra ir trumpam stabtelėjo – jos veide tuojau nušvito firminė seksuali, bet kiek liūdnoka šypsena. Be galo liesa jauna moteris, kaskadomis besileidžiančiomis juodomis garbanomis ir tamsiomis, kiek įkypomis akimis. Italijos ekrano dievaitė. Jos veidas tobulo grožio, kūnas išpuoselėtas ir spinduliuojantis seksualumą. Vos girdimas akcentas suteikė dar daugiau žavesio. Įdėmiau įsižiūrėjęs galėjai rasti panašumų su legendine Sofija Loren ir Džina Lolobridžida.
Kimė pati buvo pusiau italė, tad su malonumu stebėjo Nikolos karjerą – pirmiausia ji vaidino italų filmuose, o vėliau galybėje amerikietiškųjų. Dabar ją be menkiausios sąžinės graužaties galėjai vadinti kino filmų žvaigžde. Aktorės papuošalai sutviskėjo kamerų šviesoje, kol ji laukė Marko Aplo – geidžiamiausio Amerikos jaunikio. Ši pora dar kelias akimirkas palūkuriavo ant laiptų, tenkindami fotografų ir ištikimų gerbėjų smalsumą. Plačiapečių asmens sargybinių saugomi nuo autografų medžiotojų, juodu susikibę už rankų lėtai pakilo laiptais.
Artėjančios vestuvės kėlė didžiulį susidomėjimą, kokio pasaulis nematė nuo tada, kai atsirado TomKat. Kaip TomaKat [Tomas Cruzas ir Katie Holmes (čia ir toliau – vert. pastabos).], Benifer [Benas Affleckas ir Jeniffer Lopez.], Brangelina [Bredas Pittas ir Angelian Jolie.], Bekai [Bekhemai.], jiems irgi tuojau prigijo pravardė – Nikola Pietra ir Markas Aplas netruko virsti Obuolių Pyragu [Apple Pie.].
Kai žiniasklaida baigs juos doroti, iš jų neliks nė trupinėlio, – pamanė sau Kimė stebėdama blyksčių mirgėjimą ir klausydamasi porai skirtų klausimų ir linkėjimų.
Tai, kad pora atvyko į Paryžių rinktis vestuvinės suknelės artėjančioms vestuvėms, buvo prasčiausiai saugoma paslaptis Holivude. Netgi čia, Paryžiuje, mieste, kuris garsėjo abejingumu įžymybėms, susirinko minia žioplių, norinčių pasveikinti laimingąją porą. Pasklido gandai, jog Markas Aplas, kurio dailioje galvoje kildavo keisčiausių minčių, užsimanė išsinuomoti Bakingamo rūmus vestuvių puotai. Kai jam pranešė, kad karališkųjų rūmų išsinuomoti neįmanoma, jis pamėgino juos nusipirkti. Turint galvoje jaunųjų užmojus, galima buvo tik spėlioti, kokia bus jaunosios vestuvinė suknelė, ir kantriai laukti, ką atskleis ši savaitė. Suknelė bus parodyta šioje mados šventėje. Tokią sąlygą iškėlė Simona prieš sutikdama siūti Nikolai išskirtinį apdarą. Simona įgeidžiais nenusileido būsimiems jaunavedžiams. Vis dėlto ji neabejotinai buvo geriausia naujojo tūkstantmečio dizainerė. Jos darbai išskirtiniai, nepamirštami, o nuotakos suknelės kainos niekas taip ir nesužinojo. Tai dar viena dizainerės sąlyga. Ji vadovavosi taisykle, kad tas, kas teiraujasi kainos, nėra jos vertas.
Galiausiai Markas, apsirengęs Armani kostiumu, ir Pietra, pasidabinusi pritrenkiamo grožio tamsiai raudono šilko Valentino suknele plunksnomis puoštu šleifu, įžengė į mados šventyklą ir tą pačią akimirką minia lauke išsisklaidė it rūkas, pašvietus kaitriai dienos saulei.
Kimės ausis pasiekė prancūzų, italų ir anglų kalbomis beriami žodžiai. Anglų kalba skambėjo pastabos apie tai, kaip atrodo pora: Jis daug žemesnis nei ekrane, ji per liesa. Prancūzų kalba aidėjo komentarai apie apdarus: Ko dar galima tikėtis, jei ne „Armani“? Ryškiai raudona visai netinka kaulėtai jos figūrai. O štai italai buvo daug atlaidesni: Koks kūnas! Ar kada matėte tokius nuostabius plaukus?
Kai garsenybės suėjo vidun, Kimė pamanė, jog bus saugu ir pačiai ten įžengti. Lipdama paskutinėmis laiptų pakopomis ji stabtelėjo dar akimirką pasimėgauti mėgstamu miestu. Žvilgsnis meiliai glostė Rivoli gatvę – medžiais apsodintas bulvaras atrodė it podiumas, toks galėjo būti tik vieninteliame pasaulio mieste. Užsižiebė gatvės žibintai ir dailiai pasipuošę praeiviai mėgavosi gaiviu vakaro oru. Jei dabar kilstelėtum galvą, pamatytum Luvrą, dailų it šventėn išsiruošusi dama. Tyliai, niekur neskubėdama sroveno Sena, o jos pakrantėmis vaikštinėjo susikibę įsimylėjėliai.
Kimė čia atvyko ne pramogauti, o dirbti, tad apsisuko ir buvo bežengianti vidun, tačiau vos nesusidūrė su, regis, vieninteliu nemadingai atrodančiu vyriškiu visoje gatvėje. Ji greitai nužvelgė aukštą, liemeningą, tamsiais susitaršiusiais plaukais vyruką, apsivilkusį tvido paltą, kuris greičiausiai priklausė dar jo tėvui (gal net seneliui), o iš po palto kyšojo džinsai, ant kurių nė vienas dizaineris nedrįstų prisiūti savo vardo.
– Atleiskite, – paskubomis atsiprašė ji atsitraukdama nuo neįtikėtinai tvirto pilvo, į kurį ką tik atsitrenkė.
– Jūs kalbate angliškai?
– Oui. Taip, – priblokšta Kimė pamiršo visus prancūziškus žodžius. Sprendžiant iš beviltiškų gaidelių nepažįstamojo balse, jis ničnieko nesuprato šia kalba. – Kuo galėčiau jums padėti?
Iš vidinės kišenės vyras išsitraukė baltą stačiakampę kortelę, nepaprastai panašią į tą, kokią turėjo pati Kimė.
– Ieškau 45 numerio.
Sutrikusi ji tik sumirksėjo.
– O kam?
Dabar jau vyro veide atsispindėjo nuostaba.
– Ten vyksta kažkoks pobūvis, į kurį turiu pakliūti. Mados vakarėlis.
– Mados vakarėlis.
Pavadinti Simonos renginį mados vakarėliu – tai lyg pavadinti Monos Lizos paveikslą piešinuku.
Jis žvelgė į ją iš viršaus. Kimė – aukšta moteris, tad jai buvo neįprasta žiūrėti aukštyn į tviskančias akis už apvalių akinių, kokius paprastai nešioja intelektualai.
Vyras, neabejotinai amerikietis, atrodė it baisiausias įžeidimas mados miestui. Tiesą sakant, amerikiečiai vyrai tuo pasižymėjo.
– Taip, skirtas kažkokiems drabužių dizaineriams. Jūs pasipuošusi, tad pamaniau – ką nors žinote.
– Taip. Pati einu į tą vakarėlį. Jis vyksta čia, – tarė ji rodydama kelią. Vyras lengviau atsiduso.
– Dėkoju. Taksi vairuotojui parodžiau kvietimą. Jis mane išleido čia ir nurūko anksčiau, nei spėjau pasitikslinti, kurio namo man reikia.
– Nenorėčiau būti nemandagi, bet ką jūs čia veikiate?
– Esu Minneapolis Daily Tribune fotografas.
– Štai kaip. – Kimė atidžiau nužvelgė vyriškį. – O kas nutiko Haroldui Vainui?
– Kam?
Kaip jis gali būti Minneapolis Daily Tribune fotografas ir nepažinoti žmogaus, kuris pastaruosius penkerius metus fotografuoja visus mados renginius.
– Paprastai