Pirmas skyrius
Rio Dakila garsėjo dėl daugelio dalykų.
Jis buvo nepaprastai turtingas, žmonės jo net bijojo, be to, jis buvo toks gražus, koks tik vyras gali būti.
Nors Rio buvo nusispjauti, kaip jis atrodo.
Svarbiausia – kas jis yra, tiksliau, kuo tapo.
Jis gimė skurde, bet ne Brazilijoje, kaip gali atrodyti iš vardo, o pačiose žiauriausiose Neapolio gatvėse, Italijoje.
Būdamas septyniolikos Rio slėpėsi aprūdijusiame krovininiame laive iš Brazilijos. Įgula jį praminė Rio, nes būtent ten plaukė laivas; Akila1 pridėjo, nes į jų erzinimus jis atšaudavo nuožmiai it erelis.
Šis vardas jam tiko kur kas labiau nei Matėjas Rosis – taip jį praminė seserys vienuolyne, kur jis užaugo. Rosis buvo viena populiariausių itališkų pavardžių. Matėjas, sakė jos su švelniu pamaldumu, reiškia Dievo dovana.
Jis visada žinojo toks nesąs, todėl pasivadino Rio Dakila.
Dabar jam trisdešimt dveji, iš berniuko, kuriuo kadaise buvo, liko tik tolimas prisiminimas.
Rio gyveno pasaulyje, kuriame pinigai ir valdžia atverdavo visas duris, nors jie ir nebuvo perduoti tėvo.
Tėvas ir motina nesuteikė jam nieko, išskyrus juodus kaip naktis plaukus, tamsiai mėlynas akis, gražų, nors ir atšiaurų veidą ir liekną raumeningą šešių pėdų trijų colių ūgio kūną.
Visa kita, kas jam priklausė, – namai, automobiliai, lėktuvai, milžiniška Erelio įmonės korporacija – jis įsigijo pats.
Tai nebuvo taip jau blogai. Pradėjus gyvenimą nuo nulio ir viską pasiekus savo jėgomis apėmė tik dar saldesnis jausmas. Jei ir buvo koks trūkumas, tai kad tokia sėkmė pritraukia dėmesį.
Iš pradžių jis tuo mėgavosi. Paimdamas Times ir finansų skyriuje išvydęs savo vardą arba nuotrauką jausdavo, kad jam sekasi.
Tačiau neišvengiamai nuo dėmesio jis ne tik pavargo, bet ir suvokė, kad jis beprasmis.
Tiesa ta, kad vyras, esantis Forbes dešimtuke, žiniasklaidos dėmesio sulaukdavo vien egzistuodamas. O jei jis dar ir viengungis, neišvengiamai tituluojamas svajonių jaunikiu, mat dar nespėjo būti pričiuptas vardo, statuso ir pinigų siekiančios medžiotojos.
Taip vyras netenka privatumo.
Rio privatumą brangino tiek pat, kiek nemėgo būti paskalų objektu.
Jam nelabai rūpėjo, ką apie jį kalba žmonės, ar kaip jį vadino. Jis toks, koks yra, o svarbiausia – laikėsi savo nuostatų.
Rio buvo sąžiningas, ryžtingas, susitelkęs, racionalus ir svarbiausia – mokėjo tramdyti jausmus.
Tačiau karštą rugpjūčio popietę cikadoms čirpiant jam už nugaros ir bangoms plakantis į krantą, pripažino, kad tramdytis sekasi sunkiai.
Atvirai tariant – jis buvo piktas kaip širšė.
Kai būnant Manhatane verslo reikalai privesdavo iki įsiūčio, jis patraukdavo į sporto salės ringą ir galynėdavosi su priešininku, bet, deja, šiuo metu jis ne Niujorke.
Jis buvo Sautamptone, išskirtiniame Long Ailendo pietiniame krante. Čia ieškojo vis rečiau randamo privatumo ir, velniai rautų, neleis kažkokiam kvailiui Iziui Orsiniui sugadinti dienos.
Pastarąją valandą Rio įsiūtį liejo su kastuvu rankose.
Jei dabar išvystų verslo partneriai, būtų priblokšti. Rio Dakila su džinsais, marškinėliais ir darbiniais batais? Rio Dakila, stovintis griovyje ir kasantis žemę?
Neįmanoma.
Rio anksčiau jau teko kasti griovius, žinoma, tik to niekas nežinojo. Po velniais, šiandien jis tikrai nesitikėjo kasti griovių, bet tai pasirodė kur kas geriau nei stoviniuoti ir vis labiau irzti.
Ypač kai vos prieš porą valandų diena dar buvo puiki.
Pilotuodamas nuosavą lėktuvą Rio anksti atskrido į mažą oro uostą Ist Hamptone, kur pasiėmė namo prižiūrėtojo paliktą juodą Chevy Silverado. Paskui nuvažiavo į Sautamptoną.
Ankstyvą penktadienio rytą miestelis atrodė gražus, vaizdingas ir tylus. Rio pastatė automobilį, nuėjo į nedidukę kavinę nusprendęs papusryčiauti su darbuotoju, kuris įrenginėjo prabangų baseiną prie neseniai pastatyto namo. Baseinas nusidrieks virš kopų nuo antro aukšto terasos – juodu aptarė, kokio jis bus dydžio ir koks vaizdas atsivers. Šnekėtis buvo nepaprastai malonu, ypač kai restorane galima nesijausti dėmesio centru.
Būtent dėl to namą savaitgaliams jis nusprendė pasistatyti čia, šešiuose neįtikėtinai brangios žemės akruose su vaizdu į vandenyną.
Dažniausiai – be abejo, taisyklės visada turi išimtis – rytų Long Ailendo kaimeliuose įžymybės niekam nerūpėjo. O Rio, Dieve padėk, anot išprotėjusios žiniasklaidos, buvo tikra įžymybė.
Čia jis galėjo būti savimi. Ramiai pavalgyti. Pasivaikščioti. Tarsi nerašytas kodeksas – pasistatyk namą čia ir tapk nematomu.
Žmogui, kuriam kartais reikėjo keliauti lydimam asmens sargybinių arba eiti gatve šalia limuzino, į kurį prireikus galėtų greitai įsmukti ir būti išvežtas, tai buvo stebuklas.
Taigi Rio skaniai suvalgė kiaušinienę su šonine, kurį laiką pasivaikščiojo gatvėmis ir užsuko į statybinių prekių parduotuvę, lyg jam iš tiesų reikėtų plaktukų ir pjūklų.
Tiesą sakant, buvo metas, kai tokius įrankius turėjo ir jais užsidirbdavo kasdienei duonai. Stovinėdamas ilgesingai pasvarstė, kad galbūt galėtų naujajame name įtaisyti lentynas, jei rastų tinkamą vietą. Rio nebuvo toks kvailas ir netikėjo, kad fizinis darbas suteikia moralinį statusą, bet paprastas gyvenimas jam taip pat atrodė kažkuo patrauklus.
Įpusėjus rytui Rio susitiko su apsaugos specialistu, kuris name ir aplink jį įdiegė itin išmanią sistemą. Juodu sėdėjo prie staliuko akmeninėje ledų krautuvėlės terasoje, nuo saulės slėpdamiesi po dideliu mėlynu skėčiu.
Rio mėgino prisiminti, kada pastarąjį kartą valgė braškinį ledų desertą.
Jis jautėsi… Tingus. Patenkintas. Netgi teko prisiversti dėmesingai dalyvauti pokalbyje.
Sugedo vartų apsaugos sistema. Vidinis ryšio įrenginys veikė negerai. Prižiūrėtojas sakė, kad per jį girdimi balsai neatpažįstamai traškėjo, o vartų užraktas ne visada suveikdavo.
Vieta buvo maloni, ant vartų kabėjo lentelė su užrašu Erelio lizdas, bet Rio nebuvo kvailys. Tokiam kaip jis reikėjo saugumo.
– Nesijaudinkite, – patikino jį apsaugos specialistas. – Pirmadienį iš pat ryto užsuksiu ir viską sutvarkysiu.
Vidurdienį Rio nuvažiavo į namą. Ilgas keliukas dar buvo nebaigtas, automobilis šokinėjo ant akmenukų ir gilių provėžų, bet niekas negalėjo aptemdyti malonumo, kurį jam teikė ši vieta.
Namas buvo būtent toks, kokio norėjo. Šviesaus medžio. Daug stiklo. Tai bus priebėga nuo negailestingo pasaulio, kuriame gyveno.
Jo laukė pasamdytas rangovas. Jie turėjo aptarti kelis nereikšmingus dalykus, o paskui drauge pasikalbėti su trimis kandidatais į terasos ir dviejų balkonų apželdinimo darbo vietą.
Ne. Ne su trimis. Su keturiais. Po paraliais, kodėl jis vis pamiršta? Rio tvirtai žinojo, ko norėjo. Žmogus, kurį pasamdys, turės suprasti, kad jis aktyviai dalyvaus įgyvendinant planą, kaip ir aktyviai dalyvavo statant namą.
Prižiūrėtojas taip pat buvo name, bet jau ruošėsi išvažiuoti. Jis pareiškė Rio leidęs sau šio to įdėti į šaldiklį ir šaldytuvą.
– Šio to pusryčiams. Žinote, kiaušinių, šoninės, duonos. Taip pat kepsnių, vietinių kukurūzų, pomidorų ir porą butelių vyno. Jei kartais nuspręstumėte likti nakvoti.
Rio jam padėkojo, nors neketino nakvoti. Jis atšaukė kelis susitikimus tam, kad galėtų čia atvykti, bet paaiškėjo, jog tai vienintelė proga visiems trims kandidatams tą pačią dieną ateiti į pokalbį.
Keturiems. Keturiems kandidatams. Kodėl nesugeba to įsiminti?
Tikriausiai