>
Pirmas skyrius
Kai Čeisas Eteridžas įsuko į Erolio gatvę, plaukeliai jam ant sprando akimirksniu pasišiaušė.
Važiuoti Šiaurės Melburnu, rajonu, kadaise vadintu namais, buvo gana nemalonu, bet šioje gatvėje slypėjo ne vien seniai užgniaužti prisiminimai.
Erolio gatvė simbolizavo viską, nuo ko jis bėgo, ką norėjo pamiršti.
Tačiau dabar jis stūmėsi per eismą, ieškojo vietos sustoti, stengėsi susitelkti į kelią ir nusikratyti prisiminimų, kurie keitėsi jo galvoje tarsi antrarūšio filmo pakartojimas.
Štai jis važiuoja dviračiu Ardeno gatve pažiūrėti mėgstamos futbolo komandos Kengūros treniruotės, eina į vietos pradinę mokyklą, pasiima Kerę iš draugės: ne blogi prisiminimai, o momentinės praeities nuotraukos. Praeities, kai jis užaugino Kerę ir nuo mažumės prisiėmė per daug atsakomybės. Praeities, užpildytos priešpiečių į mokyklą ruošimu, namų darbų tikrinimu ir vakarienių gaminimu. Praeities, kur jis neturėjo galimybės pabūti vaiku.
Iš to išėjo ir šis tas gero. Kerė jį dievino ir tas jausmas abipusis. Dėl sesers jis padarytų bet ką, būtent todėl čia ir atvažiavo.
Statydamas jaguarą į geriausią automobilių stovėjimo aikštelės vietą jis stengėsi nekreipti dėmesio į jam neįprastą nerimo dilgčiojimą pilve. Jis nervinasi? Juokinga – tai paliudytų bet kuris jo įmonės Dazzle darbuotojas.
Uždirbti milijonus? Šturmuoti pramogų verslą? Būti geriausiam darbe? Visa tai padarytų užsimerkęs. Jis neturėjo laiko jaudintis, tačiau žingsniuodamas atnaujinta Erolio gatve, pilna madingų kavinių bei butikų, ir visiškai nebepanašia į tą, kurią jis prisiminė, Čeisas jautėsi šiek tiek sunerimęs.
Nors buvo gana sunku vėl sugrįžti į šią vietą, tačiau apsilankymas prašmatnioje vintažinių daiktų parduotuvėje, norint surengti sesers mergvakarį, priverstų sudrebėti net tvirčiausius vyrus.
Pasigirdo pyptelėjimas ir viena akimi žiūrėdamas į išmanųjį telefoną jis atsakė į asmeninės padėjėjos žinutę, o kita stebėjo parduotuvių vitrinas, kol pamatė, ko ieškojęs.
Rinkis retro.
Saldžiai rausvos spalvos užrašas raitytu šriftu batelių, skrybėlių ir lūpdažių fone – jis mieliau atsidurtų kitoje vietoje, bet reikėjo sutvarkyti reikalus, o tą daryti jis mokėjo.
Žaibiškai surinkęs dar vieną žinutę Džerei, jis užpakaliu stumtelėjo duris ir įėjo į parduotuvę mintyse skaičiuodamas prekybos pelningumą ir naujus terminus, kad atsakytų į kitą itin darbščios padėjėjos klausimą.
Virš galvos skimbtelėjo mažytis varpelis, bet Čeisas nepažvelgė aukštyn, nes raukėsi skaitydamas Džerės atsiųstą atnaujintą šio vakaro modelių agentūros atidarymo svečių sąrašą.
– Atsiprašau.
Jis iškėlė pirštą parodydamas, kad jam negalima trukdyti, kol sprendžia savo reikalus.
– Čia negalima naudotis mobiliaisiais telefonais.
Turėjo numanyti. Parduotuvė, prekiaujanti retro stiliaus daiktais, tikriausiai gyvena viduramžiuose.
– Palaukite minutėlę…
– Atsiprašau, retro taisyklės.
Jam nespėjus atsakyti mergina ištraukė telefoną iš rankų, ir jis pagaliau pakėlė žvilgsnį pasiruošęs išbarti įžūlią pardavėją.
– Kaip drįstate…
Tačiau žodžiai sustingo lūpose, nes piktas jo žvilgsnis susidūrė su didžiausiomis ir švelniausiomis kada nors matytomis rudomis akimis, įrėmintomis neteisėtai ilgomis blakstienomis, suteikiančiomis veidui trapumo.
Nedaug žmonių drįso jam pasipriešinti, jau nekalbant apie maždaug metro šešiasdešimt penkių centimetrų ūgio dailios figūros blondinę, kuri su garbanotais plaukais, surištais skarele, derančia prie taškuoto šokių sijono, atrodė lyg ką tik nužengusi iš šeštojo dešimtmečio.
– Drįstu, nes esu savininkė, o taisyklės yra taisyklės.
Mergina įsidėjo išmanųjį telefoną į šoninę pūsto sijono kišenę ir jai pakako įžūlumo nusišypsoti.
– Atgausite prieš išeidamas. Taigi, kuo galiu padėti?
Čeisas susiraukė ir jau ketino pareikalavęs grąžinti telefoną išžygiuoti lauk (nesvarbu, jog reikėjo surengti Kerei mergvakarį), kai už tušu paryškintų blakstienų išvydo žybtelėjusią baimę.
Nors ir narsiai apsimetusi griežta, šių blizgučių savininkė nemėgo vaidinti valdingos piktos viršininkės. Jis tą suprato, todėl nusileidęs sugrūdo rankas į kišenes ir apsidairė norėdamas apžiūrėti parduotuvę.
Jo pojūčius užtvindė spalvų šėlsmas: netikros rausvos rožės, pritvirtintos prie juodų moteriškų skrybėlaičių, oranžinės ir žalsvos pirštinės, sukrautos gėlėtose dėžutėse, smaragdinės plunksnų boa, uždėtos ant aksomu aprengtų manekenų, ir gelsvi turkiško rašto šalikėliai – tik maža dalelė prekių, užgriozdinusių kiekvieną parduotuvės kampą ir užkaborį.
Išlavintam Čeiso žvilgsniui labiau patiko šiuolaikiškos aptakios baldų ir drabužių linijos, tad ši vieta atrodė kaip baisiausias košmaras.
– Ar ieškote ko nors konkretaus? Drabužio? Aksesuarų? Ko nors ypatingo žmonai?
– Neturiu partnerės, – atsakė jis; nuo žvalgymosi po neįtikėtiną gėlių, klosčių, plunksnų, blizgučių, suknių ir neskoningų mažmožių, žibančių po prigesintais šviestuvais – vienintele duokle dvidešimt pirmajam amžiui visoje parduotuvėje, – kratinį, galvą ėmė skelti veriantis skausmas.
– Ak. Aišku. Na, mes aptarnaujame visus, – ištarė mergina, žemame jos balse nuskambėjo žaismingumas, kai ji įvertino jo dydį, o Čeisas pasipiktinęs pasipūtė.
– Atėjau čia ne dėl savęs.
– Nėra ko gėdytis. Galite pasimatuoti viską, kas jums patinka.
Čeisas išsižiojo, paskui stipriai susičiaupė. Per savo gyvenimą jis buvo palaikytas daug kuo, tačiau transvestitu – nė karto.
– Ar jūs visada tokia tiesmuka su klientais?
– Tik su nepaklusniais.
Jos veidą nušvietė padrąsinanti šypsena, uždegusi akyse žiburiukus ir iš paprasčiausiai dailios pavertusi ją gražia.
– Na, man nemalonu susprogdinti jūsų sugebėjimo parduoti burbulą, bet moterys, su kuriomis susitikinėju, neabejoja mano vyriškumu, todėl būčiau dėkingas, jei ir jūs nedvejotumėte.
Ji nuraudo ir išblėsus šypsenai nusuko akis į šalį, tačiau jis spėjo dar kartą pastebėti šmėkštelėjusį pažeidžiamumą, kurį matė anksčiau.
Moterys, kurias jis pažinojo darbe ir kitur, niekada neparodydavo esančios pažeidžiamos. Jos pasitikėjo savo talentais ir savimi, žinojo, ko nori, ir nebijojo to griebti abiem rankomis. Ši mergina taip skyrėsi nuo jų, kaip dabartinis jo gyvenimas nuo praeities, tačiau kažkuo jį labai sudomino.
Jis visada pasikliovė instinktais, o dabar jie liepė prieš pasamdant šią moterį pasidomėti, kuo ji gyvena.
Ji atsikrenkštė.
– Na, jei jau išsiaiškinome, kad neieškote oranžinės kasdienės trečiojo dešimtmečio suknelės, kuo galėčiau jums padėti?
Čeiso lūpų kampučiai trūktelėjo, nes ji vis dar nužiūrinėjo jį dvejojančiu žvilgsniu, tarsi manydama, kad jai nusisukus jis ims ir įlįs į apatinį sijoną iš tiulio.
– Girdėjau, rengiate gimtadienio vakarėlius.
Ji linktelėjo, milžiniška virš kaktos prisegta garbana sulingavo.
– Teisybė. Galime pakeisti įvaizdį, perrengti senoviškais drabužiais, surengti fotosesiją. Moterims tai labai patinka.
Ji stabtelėjo ir jos putlios, raudonai padažytos lūpos išlinko į drovią šypseną.
– Ir kai kuriems vyrams.
Jis pasijuto jai besišypsąs, nors iš tiesų norėjo išrėžti: Gal jau gana abejoti mano vyriškumu?
– Ar