section>
Pirmas skyrius
Jeigu žvilgsniu būtų galima nužudyti, Lukas Deivenportas jau kristų negyvas.
Gydytoja Ana Bartlet pagaliau teikėsi pasirodyti operacinėje ir imtis savo darbo – padėti atlikti ganėtinai sudėtingą procedūrą. Tai, kad jis nusprendė pradėti be jos, merginai padarė nekokį įspūdį.
Aišku, skaitydamas paciento ligos istoriją, Lukas gavo žinutę, kad Ana užsiėmusi Šventojo Pirano ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje – atvežtam krūtinės traumą patyrusiam ligoniui reikėjo atlikti torakotomiją1, todėl ji vėluosianti, bet ko gi ji tikėjosi? Kad sėdės, kol ji pasirodys? Šis pacientas ir taip laukė operacijos ilgiau nei reikėtų. Kad ir kaip ten būtų, jeigu ligonis priimamajame atlaikys sudėtingą procedūrą ir jo būklę pavyks stabilizuoti, gydytoja Bartlet vienintelė galės jį operuoti, o Luko padėtis ir vėl liktų ta pati – tektų ieškotis pagalbininko. Laimė, šioje ligoninėje netrūko talentingų specialistų; vaikų širdies chirurgas Džeimsas Aleksanderis buvo laisvas ir sutiko padėti grįžusiam skyriaus vadovui.
Džeimsas pradėjo čia dirbti prieš pusantrų metų, kai Lukas buvo išvykęs. Vyras ne tik įsigyveno, bet ir vedė Šarlotę, kardiologijos skyriaus vyresniąją stažuotoją. Tai tik vienas iš nesuskaičiuojamų pokyčių, o jų buvo tiek daug, kad Lukas sunkiai begalėjo įsivaizduoti kadaise buvęs šio gyvenimo dalis. Baisu, kaip smarkiai per vieną širdies tvinksnį viskas gali pasikeisti.
Taip pasikeitė Luko pasaulis, kai žinia apie jaunesniojo brolio mirtį sukrėtė iš pažiūros tvirtus jo gyvenimo pamatus ir paskatino priimti ryžtingą sprendimą tapti karo gydytoju. Niekas nebebus kaip anksčiau, tačiau štai jis vėl čia – bando suklijuoti senojo gyvenimo šukes.
Jei jau pačiam atrodo, kad jis ne savo ratuose, nekeista, kad taip mano ir Ana Bartlet. Per tiek laiko ji įsiliejo į medikų bendruomenę; šis skyrius tapo jai savas. Galbūt tai sukėlė vos juntamą pyktį. O gal bėda ta, kad jis vėl stojo prie skyriaus vairo.
Tikriausiai kiekvieno žmogaus savimeilę paveiktų nuvertimas nuo sosto. Visi žinojo, kad jo darbo vieta laisva tik laikinai, tačiau staigus jo sugrįžimas daugeliui buvo netikėtas. Gal Ana slapta tikėjosi, kad jis nebegrįš iš Irako. Negana to, tai ne pirmas kartas, kai Lukas atėmė iš jos pareigas. Prieš trejus metus laimėjo konkursą užimti Šventojo Pirano specializuoto širdies chirurgijos skyriaus vadovo pareigas, o Ana buvo jo varžovė – pretendavo į tą patį postą.
Taip. Tai puikiai paaiškintų tą mirtiną galiausiai įžengusios į operacinę Anos dėbtelėjimą į jo akis. Vilkėdama operacinės chalatą ir kaukę, ji atsistojo aplink operacinį stalą susibūrusiems specialistams už nugarų, rūpestingai laikydama pirštinėtas rankas atokiau nuo kūno. Aukštesnė nei vidutinio ūgio, akys žalios – per sekundės dalelę užfiksavo Lukas. Ji nepatenkinta, todėl ir akys atrodė negailestingos kaip nenušlifuoti smaragdai, labai šaltos. Neįprastos, palieka neišdildomą įspūdį. Kaip ir jos kūno kalba. Visiškai rami merginos stovėsena rodė dėmesingumą detalėms – ji stengėsi nieko nesuteršti savo prisilietimu, o tai įgyjama ne tik ugdant įprotį, bet ir savidrausmę.
Kol prausėsi prieš operaciją, Džeimsas apie ją papasakojo. Kvalifikuota ir kruopšti. Nenuolaidi. Vieniša, nes pati pasirinko tokį gyvenimą. O gal nė vienas vyras nesugebėjo varžytis su darbu, kuriuo ji gyveno ir alsavo.
– Ji puiki, – pridūrė Džeimsas. – Labai gera specialistė. Džiaugsiesi, kad Ana ėmėsi chirurgijos skyriaus vadovo pavaduotojo pareigų. Su tokia reputacija bet kur būtų sutikta išskėstomis rankomis.
Džeimsas akivaizdžiai gerbė gydytoją Bartlet, bet išsitarė iš tikro jos asmeniškai nepažįstąs. Jo sakinys liko kaip ir neužbaigtas, bet su potekste, kad to asmeninio lygmens jos gyvenime, ko gero, išvis nėra.
Bet būtent Džeimsas sureagavo jai pasirodžius.
– Ana! Greitai apsisukai. – Vyras įdėmiau dirstelėjo į bendradarbę ir susiraukė. – Nepasisekė?
– Ne. – Trumpas ir konkretus atsakymas. Bandymas išgelbėti žmogų skubiosios pagalbos skyriuje nepavyko. Ir viskas. Nesėkmingas atvejis. Laikas judėti prie kito paciento. – Nori, kad tave pakeisčiau?
– Jei Lukas nieko prieš. Vėluoju į apžiūrą, o po pietų esu rezervavęs operacinę. – Džeimsas diaterminiu koaguliatoriumi sustabdė kraujavimą iš dar vienos smulkios kraujagyslės ir per stalą dirstelėjo į kitapus stovėjusį chirurgą. – Lukai? Ar tu jau pažįstamas su Ana?
– Ne, – atsakymas trumpas kaip ir Anos atsakymas apie paciento likimą.
Nepakeldamas akių jis toliau tęsė ilgą vertikalų pjūvį paciento krūtinėje, kol Džeimsas stabdė kraujavimą.
Dabar Ana atsistojo arčiau stalo. Kaukė dengė apatinę veido dalį, vienkartinė kepuraitė slėpė plaukus ir ausis. Jis matė tik žalias akis, ir akimirksniu suvokė jose glūdintį kaltinimą.
Vakar turėjo susitikti su šia pusantrų metų jo darbą dirbusia mergina, bet namie atsirado visokių nesklandumų. Trūko vamzdis ir nebuvo vandens. Paskui reikėjo prijungti elektrą, jis negalėjo įkrauti mobiliojo telefono maitinimo elemento. Dėl tų rūpesčių buvo dar aiškiau, kad jis visai netroško sugrįžti, o ji… ji irgi nelaukė. Lukas pavėlavo daugiau nei valandą, Ana jau buvo išėjusi namo ir nepaliko žinutės, tik šiandienos operacinės užimtumo grafiką.
O dabar dėbčiojo taip, tarsi priimti pavėluotą jos pagalbą būtų tik pirmasis jo laukiantis iššūkis. Na, jei taip nori, tegu sau pučiasi.
– Jeigu ketini padėti, – jis trumpai tarstelėjo, – pats laikas. Nemėgstu, kai trikdo mano operacijas.
Stojo tyla. Džeimsas atsitraukė, Ana sklandžiai užėmė jo vietą. Lukas pajuto kojoje tvinksintį pažįstamą skausmą, bet tai tik paskatino dar labiau susikaupti. Vyras pasuko galvą į operacinės seselę prie vežimėlio su instrumentais.
– Krūtinkaulio pjūklą.
Išgirdusi balso toną, seselė šoktelėjo ir pagirtinai sparčiai ištiesė prašomą įrankį. Tylą nutraukė pjūklo dūzgimas. Lukas sutelkė dėmesį į pjaunamą kaulą. Bent trumpą laiką nebuvo reikalo – ir noro – žvalgytis į priešais stovinčią merginą.
Tad štai koks tas Lukas Deivenportas.
Karo didvyris, apie kurį ji tiek prisiklausė per pastarąsias kelias dienas. Net per daug. Tarsi dar negana, kad iš jos atėmė skyriaus vadovo vietą, visi nedvejodami bėrė druską ant žaizdos pasakojimais, koks Lukas nuostabus. Koks puikus chirurgas. Ir karys. Kaip per ataką vienas išgelbėjo visus, nepaisydamas sulaužytos kojos ištraukė juos iš degančio automobilio, suteikė pirmąją pagalbą, ir taip jie išgyveno, laukdami pastiprinimo.
Nesunku tuo patikėti. Užteko vieno skvarbiausių Anos kada nors matytų akių žvilgsnio, ir ji suprato sutikusi tokį pat ambicingą ir ryžtingą kaip ji žmogų. Dvi horizontaliai virš nosies tarp tamsių antakių susimetusios raukšlelės teikė žvilgsniui kvapą gniaužiančio intensyvumo. Gal ir nepriimtina, kad jis elgiasi su ja kaip su medicinos mokyklos absolvente, bet ir nekeista. Šis vyras matė ir patyrė tokių dalykų, kokių ji nė nenumano.
– Paleistas iš kariuomenės su teigiama charakteristika, – kažkas pastebėjo. – Bus apdovanotas ordinu.
Šventojo Pirano ligoninei pasisekė, kad jis grįžo. Džiaugėsi visi, pacientai ir visa nelemta bendruomenė. Anai teko slėpti nusivylimą, grasinantį peraugti į deginantį pyktį. Teko šypsotis ir apsimetinėti, jog džiaugiasi, kad jai nuo šiol suteikiama galimybė būti didvyrio pavaduotoja.
Nekeista, kad vyrukas toks pasipūtęs, jog vakar nė nepasivargino užsukti susipažinti. Ji atsiprašė vėluosianti ateiti į operacinę, o koks buvo atsakymas? Jam nepatinka, kai trukdo jo operacijas! Balsas duslus, žodžiai kapoti. Šis vyras, matyt, ne tik įpratęs įsakinėti, bet ir tikisi, kad nurodymai bus vykdomi.
Aną prislėgė nesėkmė skubiosios pagalbos skyriuje, nuotaika dar labiau pagedo. Vienintelis būdas tai išverti, kaip patyrė visais sunkiais gyvenimo atvejais, – susitelkti vien į darbą.
Tai visai nesunku.
– Vargeli, – nesusilaikė nepakomentavusi Ana, kai įstačius šonkaulių plėtiklius atsivėrė operacijos objektas. – Tik pažiūrėkit!
Širdiplėvė