Pirmas skyrius
Įvairiaspalvės kazino šviesos merkė akį Sebastianui Keisui, taip ir viliodamos užeiti ir išmėginti laimę. Į tarškančių elektroninių lošimo automatų skimbtelėjimus ir pyptelėjimus, pranešančius apie laimėtas ir prarastas sumas, jis nekreipė dėmesio. Lošimas jam nepatiko. Sebastianas tikėjo ne sėkme, o sunkiu darbu ir atkaklumu.
Priešais ėjusi šešiasdešimtmečių pora stabtelėjo, priversdama sulėtinti žingsnį ir jį. Žmona įsitikinusi kartojo, kad bufetas turįs būti jiems kairėje. Vyras tikino, kad posūkis turėjęs būti ties keno1 loto kambariu, kuris jiems likęs už nugarų. Nei vienas, nei antras nebuvo teisus.
Sebastianui nespėjus jų apeiti, moteris jį pastebėjo.
– Štai, šis jaunuolis tikriausiai galės mums padėti. – Ryškiai raudonu lūpdažiu padažytos lūpos prasiskyrė geraširdiškai šypsenai. – Sveiki… – Ji įdėmiai nužvelgė Sebastiano krūtinę, ant kurios turėjo būti kortelė su vardu. – Jaunuoli. Mums be galo patinka jūsų viešbutis, bet jis labai painus. Gal galėtumėte nurodyti kelią į bufetą?
Moteris jį klaidingai palaikė viešbučio darbuotoju. Nieko nuostabaus. Jis veikiausiai vienintelis kazino nedirbantis žmogus su dalykiniu kostiumu.
– Jeigu pasuktumėte į dešinę, iš karto pamatytumėte bufetą, – rodydamas jiems reikiama kryptimi paaiškino Sebastianas.
– Sakiau tau. – Moteris metė į vyrą pasipūtėlišką žvilgsnį, neteisėtai prisiimdama nuopelnus. – Ačiū.
Sebastianas linktelėjo ir nuėjo link lifto, kuris turėjo žaibo greitumu užkelti jį į penkioliktame aukšte esančius apartamentus. Verčiau jau Misė būtų ten. Kol jis dalyvavo telefoniniame pasitarime su savo teisininkais dėl Smito pramonės įsigijimo sutarties pataisų, ji netikėtai išgaravo. Ir tai nutiko beveik prieš šešias valandas.
Širdį graužė nerimas. Misės balso pašte jis paliko tris žinutes, nusiuntė jai keturis ar penkis elektroninius laiškus. Tačiau jokio atsakymo negavo. Stropesnės ir patikimesnės padėjėjos nė su žiburiu nerastum. Gal reikėtų pradėti jaudintis, kad Misė pateko į bėdą?
Triukšmingas, judrus ir chaotiškas Las Vegasas viliojo turistus išpūstais nuotykių pažadais, bet išspjaudavo su miglotais prisiminimais ir tuščiomis kišenėmis. Ar ir Misė tapo tokios reklamos auka? Užaugusi mažame vakarinės Teksaso dalies miestelyje ji veikiausiai nebuvo pasiruošusi panašiems pavojams. Gal kur nors lošimų automatų labirinte jau švaisto mėnesinę algą? O gal išėjo iš viešbučio ir ją kas nors užkalbino?
Dešinėje, prie lošimo kauliukais stalo, pasigirdo džiaugsmingi aplodismentai ir šūksmai. Jeigu jo sumanusis BlackBerry telefonas nebūtų nustatytas vibraciniu režimu, jis nė už ką laiku nesužinotų pagaliau gavęs elektroninį laišką. Sulėtinęs žingsnį Sebastianas išsitraukė telefoną iš švarko kišenės. Pagaliau Misė atsiliepė. Išvydęs iš dviejų žodžių susidedantį laiško pavadinimą, sustojo kaip įbestas.
Mano atsistatydinimas.
Netikėdamas savo akimis Sebastianas stebeilijo į glaustą tekstą. Misė išeina iš darbo? Neįmanoma.
Vyriausioji padėjėja pas jį dirbo jau ketverius metus. Jie buvo komanda. Jeigu ji būtų jautusis nelaiminga, jis būtų tai žinojęs.
Sebastianas surinko Misės numerį. Po keturių kvietimo signalų skambutis buvo nukreiptas į balso paštą.
– Paskambink man.
Nieko nelaukdamas jis parašė jai glaustą tekstinę žinutę, reikalaudamas pasakyti, kur esanti. Po trisdešimties sekundžių gavo atsakymą.
Bare.
Kuriame bare?
Pauzei užsitęsus, Sebastianas sugriežė dantimis.
Zador.
Mintyse pamėginęs įsivaizduoti kazino planą, jis pasuko į kairę. Ėjęs penkias minutes pagaliau atsidūrė bare. Raudonos sienos, juodai lakuoti akcentai ir azijietiško stiliaus menas jį nukėlė į kitą žemės rutulio pusę. Palei sieną rikiavosi milžiniški žuvų akvariumai, nuo kurių sklindanti šviesa atstojo beveik visą patalpos apšvietimą. Sebastianui įėjus į barą ir pradėjus akimis klaidžioti po užimtus stalelius, kur galbūt galėjo sėdėti jo padėjėja, vandenį perskrodė dvylikos colių ilgio spalvotasis karpis. Jo paieškas nutraukė prie baro sėdinti rudaplaukė.
Moteris sėdėjo veidu į barmeną ir kalbėdama gestikuliavo rankomis. Kadangi ji buvo atsukusi Sebastianui nugarą, jos juoko jis negirdėjo, bet spėjo, kad garsas turėtų būti kimus ir intymus, tarsi sirenos, viliojantis vyrus į jos juslinius tinklus. Ji sėdėjo ilgas kojas permetusi į vieną kėdės pusę. Trumpa suknelė leido grožėtis laibomis blauzdomis ir trapiomis kulkšnimis.
Net nematydamas jos veido, Sebastianas pasijuto įkliuvęs.
Jos skleidžiama trauka buvo tokia galinga, kad tik žengęs šešis žingsnius pagaliau prisiminė, ko čia iš tikrųjų atėjęs. Skubiai apžvelgęs patalpą įsitikino, kad Misė nesėdi nė prie vieno apskrito stalelio. Su ja išsiaiškins vėliau.
Pirmiausia reikia susipažinti su ta rudaplauke prie baro.
– Negali būti. Tikrai. Jis taip padarė?
Sebastianas jau buvo užtektinai arti, kad atpažintų moters balsą. Jį nusmelkė nuostaba.
– Mise?
Jo padėjėja pasuko galvą ir pažvelgė į Sebastianą pro ilgų tamsių blakstienų užuolaidą. Jeigu jos vietoje būtų buvusi kita moteris, Sebastianas šį veiksmą būtų palaikęs flirtu. Tačiau čia juk Misė.
– Sveikas, Sebastianai. – Jos balsas užgavo jo nervus tarsi nagai nuogą odą. Ketvirčiu pasisukusi ant kėdės Misė parodė į laisvą vietą šalia savęs. – Džo, įpilk mano šefui taurelę Patrón.
Vis dar negalėdamas patikėti savo akimis Sebastianas klestelėjo ant kėdės.
Kur jos akiniai? Sodraus, samanomis apaugusios grotos žalumo akys stebėjo jį su neslepiamu susidomėjimu, laukdamos, kad jis ką nors pasakytų ar padarytų.
– Kokį čia elektroninį laišką atsiuntei? – paklausė Sebastianas, visomis išgalėmis stengdamasis ištrūkti iš traukos verpeto, į kurį buvo ką tik įtrauktas. – Neblogą laiką pasirinkai išeiti iš darbo.
Misė stumtelėjo jam taurelę.
– Tinkamo laiko niekada nebus.
Sebastianas prarijo tekilą net nepajutęs skonio. Alkoholio sukeltas deginimas buvo tik menkas nepatogumas, palyginti su visame kūne šėlstančia ugnimi.
Kažkuriuo metu nuo tada, kai jie prieš šešias valandas išlipo iš lėktuvo, ji išsipynė storą, kaštonų rudumo kasą ir nusirėžė gerus dvylika colių. Gerokai patrumpėję plaukai dabar tarsi kiniškas šilkas vilnijo ir kaskadomis ritosi pečiais. Ar jie visada buvo tokie gyvybingi? Sebastianui taip ir knietėjo panerti pirštus į cinamoninius raibulius ir apsukti ilgas sruogas sau apie rankas. Jis jau dabar, regis, jautė jų švelnumą.
Žvilgsnis nusileido žemiau. Paprastai dėvimą moterišką kostiumėlį su beformėmis kelnėmis Misė buvo pakeitusi prigludusia suknele, kuri išryškino ir smalsiai akiai leido grožėtis kreminės spalvos krūtų iškilumais. Ar jos oda visada buvo tokia blyški, tokia nepriekaištinga? Ar taip atrodo tik dėl kontrasto su juoda suknele?
Beje, kalbant apie odą. Ar jis kada nors yra matęs ją tiek išsirengusią?
Misė, kurią jis pažinojo, buvo kukli ir santūri. Moteris, kuri dabar sėdėjo ant kėdės, tiesiog mėgavosi savo geidulingumu.
Sebastianas papurtė galvą.
– Ką sakei?
– Sakiau, tavo eilė.
Jo eilė. Jo eilė kam?
Slėnis tarp jos krūtų kvietė. Sebastianas jau įsivaizdavo, kaip palinksta į priekį ir panardina veidą į tą grožybę. Kaip ima jaudrinti ją lūpomis ir liežuviu. Kaip čiulpia vieną spenelį, paskui apima antrąjį, iki ji ima iš džiaugsmo verkti.
Sebastianą pribloškė jį užplūdusio poreikio jėga. Norėdamas apraminti plakančią širdį, jis giliai įtraukė oro. Jos viliokiškas