/p>
Pirmas skyrius
– Vardan viso, kas šventa, nestumk! – Šonas Konolis viena akimi susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo pro užpakalinio matymo veidrodėlį, kita – stebėjo priešais jį besidriekiantį vingiuotą kelią. Ir kodėl, po velnių, kaip tik jis turi vežti į ligoninę?
– Šonai, tiesiog stebėk kelią ir vairuok, – galinėje sėdynėje sėdintis pusbrolis Ronanas išreiškė nepasitenkinimą. Viena ranka apkabinęs savo nėščią žmoną, stipriai, nepaisant saugos diržų, spaudė prie savęs.
– Jis teisus, – pritarė Džordžija Peidž, sėdinti keleivio sėdynėje. – Šonai, tiesiog vairuok. – Ji pusiau atsisuko, kad pasižiūrėtų atgal. – Laikykis, Laura, – pasakė seseriai. – Greitai būsime.
– Žinote, galite visi nusiraminti, – atrėmė Laura. – Neketinu gimdyti automobilyje.
– Dieve, būk malonus! – Šonas sumurmėjo ir paspaudė automobilio akceleratorių.
Dar niekada gyvenime jis neturėjo priežasties keikti siaurų, vingiuotų gimtosios Airijos kelių. Tačiau šį vakarą tenorėjo, kad beveik trisdešimties kilometrų kelias iki Vestporto ligoninės būtų tiesi autostrada.
– Tu nepadedi, – mestelėjusi žvilgsnį į Šoną sumurmėjo Džordžija.
– Aš vairuoju, – pasakė jis ir dar kartą pasižiūrėjo į galinio matymo veidrodėlį, kaip tik tada, kai Lauros veidas persikreipė iš skausmo.
Ji sudejavo ir Šonas sugriežė dantimis. Įprastą paniką, kurią vyras jaučia matydamas gimdančią moterį, didino tai, kad jo pusbrolis buvo pusiau susijaudinęs, pusiau piktas, nes nerimavo dėl dievinamos žmonos. Viena Šono pusė pavydėjo Ronanui, kai tuo tarpu didesnė jo dalis laikėsi atokiau ir niurnėjo: Taip, Ronanai, jau geriau tu nei aš.
Keista, kaip gali susikomplikuoti žmogaus gyvenimas, kai jis nustoja kreipti į jį dėmesį. Beveik prieš metus jiedu su pusbroliu Ronanu buvo laimingi viengungiai ir tikėjosi tokie išlikti. Dabar Ronanas vedęs, greitai taps tėvu, o Šonas – pilnai įtrauktas į kitos, naujos, Konolių kartos gimimo procesą. Jis ir Ronanas gyveno vienas nuo kito vos kelios minutės kelio, ir juodu užaugo labiau broliai nei pusbroliai.
– Gal gali važiuoti greičiau? – pasilenkusi prie Šono sušnibždėjo Džordžija.
Tai Lauros sesuo. Džordžija buvo sumani, šiek tiek ciniška graži moteris, užvaldžiusi Šono protą ir nuo pat pradžių jį sužavėjusi. Visgi iki šiol jam pavykdavo išlaikyti atstumą. Padėtis susikomplikuotų, jei tik susidėtų su Džordžija Peidž. Dėl to, kad jos sesuo ištekėjo už jo pusbrolio, o Ronanas staiga tapo nesveikai globėjiškas moterų, už kurias manosi esąs atsakingas, atžvilgiu.
Kaip vyrui, didesnę gyvenimo dalį praleidusiam mėgaujantis nesuskaičiuojamų moterų draugija, tai, po velnių, gana senamadiška. Vis dėlto Šonas džiaugėsi, kad Džordžija yra šalia. Jei ne dėl ko kito, tai bent dėl jos sveiko proto – Džordžija ir Šonas bent jau turi vienas kitą ir jis jautėsi už tai dėkingas.
Šonas greitai žvilgtelėjo ir tyliai tarė:
– Jei naktį šiais keliais važiuosiu greičiau, mums visiems prireiks vietos ligoninėje.
– Esi teisus. – Džordžija nukreipė žvilgsnį į priešais besidriekiantį kelią ir pasilenkė priekin lyg valios pastangomis bandytų priversti automobilį judėti greičiau.
Ką gi, – tarė sau Šonas. – Tik Džordžija Peidž galėtų tai padaryti. Prietaisų skydo skleidžiamoje šviesoje jos tamsiai mėlynos akys atrodė bedugnės, o medaus spalvos plaukai labiau raudoni nei geltoni.
Pirmą kartą ją sutiko beveik prieš metus, per Ronano ir Lauros vestuves, tačiau moteris ne kartą lankė seserį Airijoje, per tą laiką Šonas spėjo ją pažinti ir ji jam patiko. Patiko jos nuovokumas, sarkazmas, jam buvo artimas jos požiūris į lojalumą šeimai.
Viskas aplink skendėjo aklinoje tamsoje, jų automobilio priekiniai žibintai apšvietė siaurą keliuką, vingiuojantį priešais. Buvo toli nuo miesto, už aukštų, plonų atitvėrimų, žyminčių kelio ribas, plytėjo tik dirbamos žemės. Retkarčiais pasitaikantys apšviesti ūkių langai lyg švyturiai ragino juos skubėti.
Pagaliau pasirodė tolimas švytėjimas ir Šonas žinojo, kad tai Vestporto žiburiai, apšviečiantys naktinį dangų. Jie buvo arti tikslo ir jis per visą tą laiką pirmą kartą lengviau atsikvėpė.
– Jau beveik vietoje, – pareiškė ir žvilgtelėjo į Džordžiją.
Ji jam supratingai nusišypsojo ir Šonas pajuto stiprų niuksą.
Laura ant galinės sėdynės surėkė – Šono palengvėjimo kaip nebūta. Jie vis dar nesaugūs. Vyras sutelkė dėmesį į užduotį, ir važiavo taip greitai, kaip buvo galima.
Atrodė, kad praėjo ištisos dienos, nors viso labo tik pora valandų, o dar po poros valandų Šonas ir Džordžija išėjo iš ligoninės jausdamiesi taip, lyg būtų išgyvenę varginantį mūšį.
– Dieve, – ištarė Šonas jiedviem išėjus į silpną airiškos žiemos popietės lietų. Pūtė ledinis vėjas, o lietus krito iš, rodos, ranka pasiekiamų debesų. Jis atlošė galvą ir įsistebeilijo į pilkumą. Buvo gera būti lauke, kuo toliau nuo ligoninės garsų ir kvapų. O dar geriau žinoti, kad jauniausias Konolių šeimos narys į pasaulį atkeliavo saugiai.
– Tai, manau, buvo pati ilgiausia naktis ir diena mano gyvenime, – jausmingai ištarė Šonas.
– Mano taip pat, – pritarė Džordžija, giliau pasislėpdama tamsiai mėlyname palte. – Tačiau buvo verta.
Šonas pasižiūrėjo į merginą.
– O taip, tikra tiesa. Ji – gražuolė.
– Tikrai taip, tiesa? – Džordžija išsišiepė. – Fiona Konoli. Tinkamas vardas. Gražus ir stiprus.
– Tikra tiesa, sprendžiant iš visko, ji jau apvyniojo tėtušį apie savo mažąjį pirštelį. – Vyras papurtė galvą prisiminęs pusbrolio veido išraišką, kai šis pirmą kartą rankose laikė ką tik gimusią dukterį. Beveik galima viskuo persisotinusį vyrą priversti patikėti… nesvarbu.
– Esu ir išsekusi, ir pilna energijos.
– Aš taip pat, – pritarė Šonas. Su malonumu nukreipė mintis nuo pavojingos temos. – Jaučiuosi lyg būčiau bėgęs maratoną. O mes, viso labo, tik laukėme.
– Manau, kad laukti ir yra sunkiausia. – Džordžija nusijuokė. – Tik įtariu, Laura su tuo nesutiktų.
Jis nusiminęs linktelėjo.
– Čia tu teisi.
Džordžija atsiduso, priėjo prie Šono ir įsikabino jam į parankę.
– Ronanas bus puikus tėvas. O Laura… ji taip to troško. – Šnirpštelėjo ir pirštais patapšnojo po akimis.
– Jokių ašarų, – tarė Šonas spausdamas jos ranką. – Jau ir taip jaučiuosi lyg visą dieną plaukčiau ašarų upe. Naujai iškepta mama, tėtis… ir dar tu – vien tik ašarotos akys ir šniurkščiojimai.
– Mačiau, tavo akys taip pat buvo šiek tiek aptemdytos, kietas vyruk.
– Taip. Mes, airiai, esame labai sentimentalūs, – prisipažino vyras, tuomet pasuko automobilių stovėjimo aikštelės link. Džordžija vis dar buvo įsikabinusi jam į ranką.
– Labiausiai man tavyje patinka…
Šonas pasižiūrėjo į ją.
– …turiu omenyje, airiuose apskritai, – pasitaisė.
– A, na, tuomet, – pasitaisymas privertė jį nusišypsoti. Buvo maloni popietė. Silpnas lietus, šaltas vėjas, o už jų, ligoninėje, klykė nauja gyvybė. – Per paskutinius metus tu taip dažnai lankeisi Airijoje, kad gali pagarbiai tituluoti save aire, tiesa?
– Mąsčiau apie tai, – pripažino Džordžija. Jie žingsniavo prie automobilio, Šonas paspaudė automobilio užrakto pultelį, kad atrakintų.
– Apie ką? – atidarydamas ir prilaikydamas Džordžijai duris paklausė Šonas. Nuovargis buvo jį užvaldęs, tačiau giliai viduje slėpėsi džiugus jausmas,