>
Prologas
Nikas niekaip nesuprato, kaip, po perkūnais, galėjo būti toks kvailas. Galbūt priklausyti gaujai jam buvo svarbiau, nei pats būtų norėjęs pripažinti. O gal tiesiog beprotiškai pyko ant pasaulio ir nusprendė, kad turi pasinaudoti pasitaikiusia proga. Be to, tikrai būtų praradęs autoritetą, jei būtų atsitraukęs, kai Risas, Tidžėjus ir Kešas taip įsiaudrino.
Tačiau jis dar niekada iš tikrųjų nenusižengė įstatymui.
Na, gal yra ne visai taip, priminė jis sau lipdamas per išdaužtą langą į elektronikos prekių parduotuvės patalpas. Bet tai buvo smulkūs nusižengimai. Sukčiavo rodydamas triukus su kortomis Madisono gatvėje mulkiams ir turistams, prekiavo vogtais laikrodžiais ir Gucci prabangos prekių kopijomis Penktajame aveniu, suklastojo kelias asmens tapatybės korteles, kad galėtų nusipirkti alaus. Kurį laiką dirbo dirbtuvėje, kur ardė vogtus automobilius, bet juk pats jų nevogė. Tiesiog išrinkdavo dalimis. Kelis kartus buvo įsivėlęs į muštynes su vietinių meksikiečių gauja, bet tai buvo garbės ir ištikimybės reikalas.
Taigi įsilaužti į parduotuvę vogti elektroninių skaičiuotuvų ir nešiojamųjų muzikos grotuvų buvo didelis šuolis. Nors po kelių bokalų alaus tai atrodė it pokštas, dabar tas gėralas ėmė jam sukti vidurius.
Nikui rodės, kad, kaip visada, jis papuolė į spąstus. Šįkart lengvai neišsisuks.
– Ei, vyruti, čia daug geriau, nei mėginti nudžiauti plytelę šokolado, tiesa? – Risas tamsiomis niūriomis akimis nužvelgė sandėlio lentynas. Jis buvo neaukštas, šiurkščių tamsių veido bruožų dvidešimtmetis, keletą metelių jau praleidęs jaunimo pataisos kolonijoje. – Būsime turtingi.
Tidžėjus sukikeno. Taip jis pritardavo viskam, ką pasakydavo Risas. Kešas, kaip paprastai nešnekus, jau kišo vaizdo žaidimų dėžutes į didelį juodą krepšį.
– Judinkis, Nikai. – Risas mestelėjo jam karinį daiktamaišį. – Krauk.
Dedant į jį radijo aparatus ir nedidukus magnetofonus Nikui per nugarą žliaugė prakaitas. Ką, po galais, jis čia veikia? Bando apiplėšti kažkokį varganą apskretėlį, kuris stengiasi išgyventi iš savo verslo? Tai ne tas pat, kas apgaudinėti turistus ar mėginti parduoti kažkieno kito nelegalų ginklą. Dėl Dievo meilės, jis vagia!
– Risai, paklausyk, aš… – Jis nutilo, kai Risas atsigręžė ir pašvietė į akis žibintuvėliu.
– Kilo bėdų, brolyti?
„Užspeistas į kampą“, – vėl pagalvojo Nikas. Jeigu dabar pasitrauks, vis tiek nesutrukdys kitiems paimti to, ko čia atėjo. Ir dar bus pažemintas.
– Ne, ne, žmogau, nėra jokių bėdų. – Norėdamas kuo greičiau viską užbaigti jis paskubomis grūdo dėžes į daiktamaišį. – Nebūkime per daug godūs, gerai? Noriu pasakyti, kad dar teks tuos krepšius išnešti ir kur nors viską parduoti. Neimkime daugiau, nei paskui pajėgsime iškišti.
Pašaipiai išsiviepęs Risas paplekšnojo Nikui per nugarą.
– Štai kodėl man patinki. Visada toks praktiškas! Nesuk galvos dėl pardavimo. Juk sakiau, kad turiu ryšių.
– Gerai. – Nikas apsilaižė sukepusias lūpas ir priminė sau, kad jis iš „Kobrų“. Toks jis buvo, toks ir bus.
– Kešai, Tidžėjau, nuneškite pirmą krovinį į automobilį. – Risas švystelėjo raktelius. – Neužmirškite paskui užrakinti. Juk nenorime, kad kokie nors blogiukai pavogtų, ar ne?
Tidžėjus kikendamas išsiropštė pro langą.
– Tikrai nenorime. – Jis vėl nuleido ant nosies akinius nuo saulės. – Šiais laikais vagys tyko už kiekvieno kampo. Tiesa, Kešai?
Kešas tik suniurnėjo kepurnėdamasis pro langą.
– Tas Tidžėjus tikras kvailys. – Risas pakilojo dėžę su vaizdo grotuvu. – Padėk man, Nikai.
– Sakei, kad imsime tik smulkius daiktus.
– Persigalvojau. – Risas padavė dėžę Nikui į rankas. – Mano ponia jau seniai tokio kaulija. – Jis atmetė plaukus ir ėmė lipti pro langą. – Žinai, kokia tavo bėda, Nikai? Esi per daug sąžiningas. Kokia tau nauda iš tos sąžinės? O „Kobros“ – tai šeima. Sąžiningu reikia būti tik šeimoje. – Jis ištiesė rankas. Nikas padavė jam vaizdo grotuvą ir Risas išnyko tamsoje.
Šeima, pagalvojo Nikas. Risas teisus. „Kobros“ – jo šeima. Ja galima pasitikėti. Reikia ja pasitikėti. Nustūmęs dvejones į šalį Nikas užsimetė ant peties maišą. Jis turi galvoti apie save. Iš savo dalies šiąnakt jis galės išlaikyti stogą virš galvos dar mėnesį ar net du. Būtų galėjęs susimokėti už kambarį ir legaliais pinigais, jei nebūtų buvęs atleistas iš daiktų išvežiotojo sunkvežimiu pareigų.
Niekam tikusi šalies ekonomika, nusprendė jis. Jeigu esi priverstas vogti, kad sudurtum galą su galu, reikia kaltinti vyriausybę. Nuo šios minties jis net prunkštelėjo keldamas koją pro langą. Risas teisus, pamanė Nikas. Visada reikia siekti paties geriausio.
– Gal padėti?
Išgirdęs nepažįstamą balsą Nikas sustingo pakelta koja. Šešėliuotoje tamsoje suspindo ginklas, sužibėjo ženklelis. Iš panikos šmėstelėjo mintis mesti maišą į neryškų siluetą ir bėgti kiek kojos neša. Papurtęs galvą policininkas žengė arčiau. Jis buvo jaunas, tamsiaplaukis, pavargusiose akyse Nikas įžvelgė perspėjimą, kad jam tai ne pirmiena.
– Padaryk sau paslaugą, – tarė policininkas. – Susitaikyk su nesėkme.
Ir Nikas susitaikė – nuslydo nuo palangės, nuleido maišą ant žemės, nusisuko į sieną ir įsirėmė į ją rankomis.
– Man amžinai nesiseka, – sumurmėjo jis išsiblaškęs klausydamasis savo teisių.
1
Su lagaminėliu vienoje rankoje ir puse nuvalgyto riestainio kitoje Reičelė skubiai kilo teismo rūmų laiptais. Ji labai nemėgo vėluoti. Tiesiog negalėjo to pakęsti. Žinodama, kad rytiniam bylos svarstymui paskirtas teisėjas Snaideris, tikras kirvis, ji dar labiau stengėsi atsidurti teismo salėje prie gynybos stalo 8:59. Turėjo dar tris minutes, o būtų turėjusi dvigubai daugiau, jei nebūtų užsukusi į savo biurą.
Iš kur ji galėjo žinoti, kad viršininkas tykos pasaloje su nauja byla rankose? „Jau dvejus metus dirbu visuomenine gynėja“, – priminė sau Reičelė smarkiai stumtelėjusi duris. Jau turėjo priprasti.
Ji pažvelgė liftų pusėn, pamatė prie jų laukiančią minią ir nusprendė lipti laiptais. Keikdama batelius aukštais kulniukais žengė iš karto per du laiptelius ir pakeliui sužiaumojo riestainio likučius. Apie kavą, kuria galėtų užsigerti, nebuvo ko nė svajoti.
Staigiai sustojusi prie teismo salės durų Reičelė davė sau dešimt sekundžių pasitaisyti mėlyną seržo švarkelį ir persibraukti per išsitaršiusius iki smakro kirptus juodus plaukus. Greitai pasitikrino, ar auskarai vietoje. Tada pažvelgė į laikroduką ir giliai atsiduso.
„Pačiu laiku, Stanislaski“, – tarė sau oriai žengdama pro duris. Jos klientė, dvidešimt trejų metų prostitutė kieta it titnagas širdimi, buvo įvesta į salę, kai Reičelė sėdosi į savo vietą. Už kaltinimus dėl priekabiavimo gatvėje tikriausiai būtų gavusi nedidelę baudą, o kardomojo kalinimo laikas būtų buvęs įskaičiuotas į bausmės laiką, tačiau ji pavogė dar ir kažkokio vyruko piniginę, o tai smarkiai padidino riziką.
Reičelė paaiškino įsižeidusiai ginamajai, ne visi klientai gėdijasi skųstis praradę du šimtus grynaisiais ir auksinę kredito kortelę.
– Visiems stot!
Į salę įžirgliojo kirvis, vilkintis juoda mantija, besiplaikstančia apie metro devyniasdešimties ūgio ir šimto dvidešimt penkių kilogramų svorio kūną. Jo oda buvo balintos kavos spalvos, o veidas apskritas ir nedraugiškas kaip tų moliūgų, kuriuos Reičelė su broliais ir seserimi pjaustydavo per kiekvieną Heloviną.
Teisėjas Snaideris teismo salėje negalėjo pakęsti vėlavimo, įžūlių kalbų ir nenorėdavo girdėti pasiteisinimų. Reičelė dirstelėjo į kaltintoją, apygardos prokuroro padėjėją. Apsikeitę užjaučiamais žvilgsniais jie kibo į darbą.
Reičelei