Pirmas skyrius
Prieš trejus metus vienos tamsiausių karo zonų pakelėje įvykęs sprogimas sukėlė Bleikui Volkeriui itin aštrų pražūties jausmą. Šiandien ta pražūtis atlėkė merginos su pritrenkiančiomis kojomis ir kiaušinius draskančiu įžūlumu pavidalu – ji tikrai sugadins paskutinę darbo dieną.
Eiva Keli – viena gražiausių pasaulio moterų, pakeitusi termino primadona apibrėžimą. Dirbti jai – keistas košmaras.
– Bleikai!
Išgirdęs klasišką Oksfordo akcentą Bleikas giliai įkvėpė. Jis įsivaizdavo esąs laimingoje vietelėje, kurią patarė susirasti armijos psichologė – šią akimirką laiminga atrodė bet kokia vieta, tik ne ši.
Paskutinė diena, vaikine, susiimk.
– Eiva, – atsiliepė, kai mergina sustojo prie iš klevo medienos pagamintos nuostabios virtuvės salos, kur Bleikas buvo įnikęs į dokumentus. Stalviršį jis pats nugludino iki stiklo lygumo. – Kas nors atsitiko?
– Galima ir taip sakyti, – sunėrusi rankas ir piktai dėbčiodama atrėžė Eiva.
Bleikas nenuleido akių, sunertos rankos paryškino jos įdegusią iškirptę. Nors ir taip galėjai gėrėtis kiek tinkamas – pro ploną kaip voratinklis laisvai krintantį skudurėlį, dvokiantį kokio nors dizainerio etikete, kiaurai persišvietė mažutėlis raudonas bikinis.
Vyras negalvojo, ar labai ji drėgna su tuo bikiniu. Nei apie vandens lašelius, varvančius nuo už nugaros nubrauktų plaukų elegantišku kaklu prie ryškių raktikaulių, o tada dar piečiau.
Bleikas nežiūrėjo.
Bleikas buvo patenkintas gyvenimu. Jis stiprus ir sveikas – seniai toks nesijautė. Galų gale saugus. Turėjo kryptį, tikslą.
Vos pakėlęs ragelį galėjo kasnakt mėgautis viena iš kokio tuzino moterų. Jokio reikalo šaudyti akimis į tą, besistaipančią priešais.
Ji – gyva bėda – jau smarkiai įkyrėjo.
Vyras verčiau mąstė apie mėnesio trukmės atostogas, kurios prasidės rytoj – nebereikės kaupti drąsos, kad atlaikytų paparacų minią, jokių dvylikos valandų darbo dienų, o svarbiausia – jokių primadonų.
– Ar galiu kuo nors padėti?
– Taip, – atsakė ji ir užrietusi smakrą metė žvilgsnį, prie kurio Bleikas per keletą mėnesių priprato. – Gal paprašytum besiseilėjančio savo pameistrio, – bedė pirštu į apkalbamą vyrą, – susikišti akis atgal į galvą ir galvoti apie darbą. Mano draugės čia ne tam susirinko, kad jis vėpsotų. Jos mano name, toli nuo užgauliojimų.
Bleikas pažvelgė į tris merginas, išdykaujančias baseine stiklinėmis sienomis šalia įspūdingo atviro vidinio kiemo. Aukštos įdegusios gražuolės. Eivos draugės, turbūt irgi manekenės. Vos dvylika menkų trikampėlių saugojo, kad nebūtų nuogutėlės.
Jis dirstelėjo į Dagį, vaikinas montavo sudėtingą apšvietimo sistemą prie stiklo ir metalo laiptų konstrukcijos kieme – jie vedė iš vidinio kiemo į pakylą degintis saulėje. Eiva teisi: beveik liežuvį iškišęs. Tik Bleikas jo nekaltino. Toks darbas – kiekvieno naujoko svajonė. Džiūgauja lyg vaikas saldainių krautuvėlėje.
Pro atvirą stiklinį stogą į kiemą plūdo saulės spinduliai, atsispindėjo nuo baltų detalių, akino. Akimirką Bleikas užmiršo Eivos nepasitenkinimą ir įvertino tai, ką jie nuveikė – iš lauko sielą turintis devyniolikto amžiaus pradžios namas su terasa, o viduje – virpantys, pilni šviesos, erdvūs šiuolaikiški namai.
– Na? – įsižeidusi Eiva išblaškė mintis.
– Dagis, – Bleikas nė neketino šaipytis, nes merginos drabužis nuslydo nuo dešinio peties ir atidengė gerokai daugiau kūno. Jis atkakliai neatitraukė akių nuo strazdanėlių ant mažos tobulos nosytės, dailiai išbarstytų mielame lyg katytės veidelyje. – Jo vardas Dagis.
– Gal pažabotum tą Dagį? Jis kaip lytiškai susijaudinęs paauglys.
Bleikas atsiduso. Ir kodėl jis vėl vadovauja projektams? Įsidėjo į galvą, ką pasakys Čarliui: daugiau jokių primadonų. Verslas plečiasi kaip pašėlęs, jie gali sau leisti būti išrankesni.
– Eiva, – kantriai aiškino Bleikas, – jam tik devyniolika. Jis ir yra lytiškai susijaudinęs paauglys.
– Tegul jaudinasi laisvu laiku, – atkirto mergina. – O dabar jo laikas skirtas man, ir aš tikiuosi, kad jis sukiš nosį į darbą, už kurį jam moku. Ir tau derėtų.
Gal patarti Eivai Keli liautis elgtis kaip kalei, o rūpesčius dėl darbuotojų palikti jam? Dagis – šaunus naujokas, entuziastingas ir darbštus, ir Bleikas tikrai nekels audros stiklinėje. Tik turbūt niekas nevartoja žodžio iš K raidės netoliese esant panelei Keli – bent ne tiesiai į akis, o pirmas būti jis nepageidauja.
Velnias, jai reikia geros pylos. Bet ir tai ne jo pareiga.
Į vakarą darbai bus baigti, liko keli paskutiniai štrichai, o tas kelias valandas jis kaip nors iškęs Eivos primadoniškumą.
Bleikas sukando dantis.
– Šnektelėsiu su juo, – iškošė.
Eiva vėl dėbtelėjo į jį ir sušnirpštė:
– Pasistenk.
Tada apsisuko ant kulno ir nužingsniavo šalin. Drabužio kraštai plevėsavo iš paskos lyg uodegos, sulig kiekvienu žingsniu kyščiojo puikios kulkšnys.
Pakilęs aukščiau Bleiko žvilgsnis įsmigo į mažutį raudoną trikampėlį.
Galėtų ši diena ir greičiau baigtis.
Po poros valandų Bleikas atsiliepė į brolio skambutį. Jis retai atsiliepdavo darbo metu, bet visuomet pakeldavo ragelį, jei skambindavo Čarlis. Brolis jaunesnis, tačiau būtent jis – varomoji jų verslo jėga, tai jis ištraukė Bleiką iš ašarų ir nevilties duobės, kurioje šis prieš kurį laiką vos nepaskendo.
Bleikas daug skolingas Čarliui.
– Kas nutiko?
– Džoana skambino. Ji smarkiai nusiminusi. Vienas iš didžiųjų rėmėjų traukiasi dėl finansinių sunkumų, ir ji nerimauja, kad nebeįstengs tęsti programų.
Džoana jų sesuo. Prieš trejus metus ji liko našlė, kai Kolinas – Britanijos armijos leitenantas ir geriausias Bleiko draugas – žuvo per tą patį sprogimą, per kurį sužeidė Bleiką. Juodu tarnavo viename dalinyje, Bleikas buvo Kolino kapitonas. Žadėjo seseriai saugoti jos vyrą.
Parvežti namo gyvą.
Neįvykdė nė vieno pažado.
Ji ir dar trijų karių žmonos netrukus po nelaimės įkūrė labdaros organizaciją Britanijos karių žmonoms, draugėms ir šeimoms paremti. Nemažai nuveikė per tuos dvejus metus, tačiau rasti labdarių pasaulyje esant dabartinei finansinei situacijai tikrai sunku. Netekti vieno pagrindinių rėmėjų – tikra nelaimė.
Užteko jai ir Kolino žūties.
Bleikas suprato, kad labdara padeda Džoanai nepamiršti savo vyro. Verčia judėti. Tai jos ramentas.
O apie ramentus Bleikas išmano geriau nei kiti.
– Mūsų verslas dabar toks, kad patys galime juos paremti, – tarė Bleikas.
– Bleikai!
Išgirdus įsakmų balsą net sprandą surakino. Giliai įkvėpęs Bleikas atsigręžė, brolis tebekalbėjo į ausį:
– Milijono svarų negalime sau leisti – tiek prarado fondas.
Eiva žiojosi, bet Bleiką taip sukrėtė išgirstos sumos dydis, kad nė nesuprasdamas, ką daro, pakėlė pirštą rodydamas palaukti.
– Džoanai reikia milijono svarų?
Klausydamasis painaus Čarlio aiškinimo, vyras abejingai stebėjo Eivą. Sprendžiant iš jos veido ir įžeidžiai pakilusios rankos, ji laukti nepratusi. Bet, šventa karve, – milijonas svarų?
– Patrauk automobilį, – barbeno pirštais sau į ranką Eiva. Kentėjo kiek jau begalėdama ir nebepaisė, kad Čarlis kažką tauškia jam į ausį. – Laukiu fotografo iš žurnalo, o tavo nuvažinėta