p>Pirmas skyrius
– Neatsiliepk! – sušuko Darsė Rivers, skubėdama sujaukto buto kietmedžio grindimis.
– Tai ne jis, – atsakė Dženiferė Šelton ir ėmė raustis rankinėje.
Kojinėmis mūvinti Darsė slydinėdama apėjo pakavimosi dėžių krūvą, kai telefonas vėl suskambo.
– Tai jis.
– Ne… – Dženiferė pažiūrėjo į telefono ekraną, tada pakėlė akis į Darsę. – Tai jis.
Darsė vikriai čiupo telefoną iš kambario draugės rankos.
– Negali nusileisti.
– Nenusileisiu, – tai sakydama Dženiferė ilgesingai žiūrėjo į telefoną.
– Tau jis miręs, – tarė Darsė ir šiek tiek atsitraukusi pamojavo telefonu.
– O gal jis…
– Ne.
– Nė nežinai, ką ketinau sakyti.
Darsė paspaudė skambučio atmetimo mygtuką ir įsikišo telefoną į priekinę džinsų kišenę.
– Ketinai pasakyti, kad galbūt jis apgailestauja.
Dženiferė suspaudė lūpas.
– O gal tai tiesa.
Darsė nuėjo į virtuvę, kuri buvo sujungta su svetaine. Šalia driekėsi nuožulni stiklinė siena, atskleisdama Čikagos panoramą. Aukštas lubas puošė stoglangiai, o abi erdvaus stačiakampio formos kambario puses įrėmino palėpės.
Vėl suskambo telefonas ir ėmė vibruoti Darsės kišenėje.
– Atiduok jį, – pareikalavo Dženiferė sekdama paskui draugę.
Darsė apėjo virtuvės viduryje stovinčią spintelę.
– Ką sakei man praėjusį vakarą?
– Tai gali būti klientas.
– Ką man sakei?
– Darse.
– Jei tai klientas, jis paliks žinutę.
Buvo antradienio vakaras, beveik septinta valanda. Darsė ir Dženiferė, turinčios interneto svetainių kūrimo verslą, didžiavosi, kad yra lengvai pasiekiamos savo klientams, bet vieno kliento praradimas jų nepražudys.
– Koks gi tai klientų aptarnavimas?
Darsė ištraukė telefoną iš kišenės ir pažiūrėjo į ekraną.
– Tai jis.
Ji vėl atmetė skambutį ir įsikišo telefoną.
– Gal nutiko kas nors negero, – sunerimo Dženiferė ir žengė dar žingsnį artyn.
Darsė nesusilaikė ir nusišypsojo.
– Žinoma, kad nutiko. Jis ką tik suprato, jog tu kalbėjai rimtai.
Ji užkėlė ant spintelės dėžę su užrašu vyno stovas ir ją atidarė. Buvo išmintingai supakavusi vyno butelius kartu su atidarytuvu, kad persikrausčius būtų lengva surasti. Dabar tereikėjo prisiminti, kurioje dėžėje yra taurės.
Darsė parodė kitą dėžę, stovinčią ant spintelės.
– Patikrink šitą.
– Negali laikyti mano telefono įkaitu.
– Žinoma, kad galiu. Privertei mane prisiekti.
– Persigalvojau.
– Jokių persigalvojimų.
– Tai absurdiška.
– Sakei man, cituoju: daugiau niekada neleisk man kalbėti su tuo kalės vaiku. Manau, taurės baltoje dėžėje.
Dženiferė sukando dantis.
Darsė pati prisitraukė baltą dėžę ir nuplėšė lipniąją juostą.
– Jis buvo tau neištikimas, Džene.
– Jis buvo girtas.
– Vadinasi, vėl prisigėręs padarys tą patį. Negali žinoti, ar tai buvo pirmas kartas.
– Esu beveik įsitikinusi…
– Beveik įsitikinusi? Tik paklausyk savęs. Turi būti įsitikinusi šimtu procentų, kad niekada to nedarė ir niekada nepadarys. Jei nesi – privalai jį palikti.
– Tu tokia idealistė.
– Aha, – Darsė surado taures, ištraukė dvi ir nusisuko į kriauklę praskalauti.
– Niekas niekada negali būti tuo įsitikinęs, – tarė Dženiferė.
– Ar girdi, ką sakai?
Dženiferė šiek tiek patylėjo, paskui atsakė:
– Stengiuosi negirdėti.
Darsė nusišypsojo ir nukratė vandenį nuo taurių.
– Na štai. Sveika sugrįžusi.
Ji nusisuko į stalą, o Dženiferė įsitaisė ant vienos iš aukštų kėdžių.
– Tiesiog jis toks…
– Egoistas?
– Norėjau pasakyti, seksualus… – Dženiferė abejingai atidarė dėžę, stovinčią arčiausiai jos.
– Vyras turi turėti daugiau nei išpūsti krūtinės raumenys ir standus užpakaliukas.
Niūriai žiūrėdama į dėžės vidų Dženiferė gūžtelėjo pečiais.
– Pasakyk, kad esu teisi, – tarė Darsė.
– Tu teisi.
– Pasakyk tai nuoširdžiai.
Dženiferė sunkiai atsikvėpė ir, ištraukusi krūvelę senų fotoalbumų, padėjo juos ant spintelės.
– Sakau nuoširdžiai. Ar galiu atgauti telefoną?
– Ne. Bet galiu įpilti taurę šio dešimties dolerių vertės merloto.
Abi moterys buvo išgėrusios daug pigaus vyno. Jos draugavo nuo vidurinės mokyklos ir abi laimėjo stipendijas studijuoti grafinį dizainą Kolumbijoje. Jos jau ketverius metus gyveno kartu, dalijosi nuomonėmis, pokštais ir paslaptimis.
Darsė patikėtų Dženiferei gyvybę, bet tik ne Eštoną Vatsoną. Saldžiakalbis žavėtojas buvo jos geriausios draugės silpnybė. Per pastaruosius keturis mėnesius ji buvo keturis kartus jį palikusi, bet jis kas kartą ją įtikindavo, kad bus dėmesingesnis ir ne toks egoistiškas. Ir ji kas kartą jam atleisdavo.
Darsė neketino leisti tam vėl nutikti. Šis vyras nė nenutuokė, ką reiškia būti pora.
Dženiferė išėmė iš dėžės tris storus vokus ir padėjo šalia nuotraukų albumų.
– Nenoriu.
– Nori, – Darsė pastūmė vieną taurę spintelės stalviršiu.
Ilgiau pasikuitusi Dženiferė ištraukė iš dėžės nudėvėtą odinį dėklą ir ėmė vartyti rankose.
– Tavo tėvo?
– Paėmiau iš viršutinio jo spintos stalčiaus, – Darsė pažiūrėjo į negausius savo tėvo daiktus. – Surinkau juos tvarkydama jo butą. Tą dieną buvau per daug emocinga, negalėjau apžiūrėti.
Dženiferė atrodė susirūpinusi.
– Ar nori, kad sudėčiau juos atgal?
Darsė žinojo, kad ilgiau gaišti nėra prasmės. Ji atsisėdo ant kėdės ir gurkštelėjo vyno.
– Jaučiuosi pasiruošusi. Praėjo trys mėnesiai.
Dženiferė vėl įkišo ranką į dėžę ir ištraukė seną medinę dėžutę.
– Cigarai? – paklausė ji.
– Kiek mačiau, jis rūkė tik cigaretes.
– Atrodo gana sena. – Dženiferė pauostė medį. – Kedras.
Dėžutė buvo su nedideliu žalvariniu užraktu. Atrakinusi Dženė atidarė dėžutę.
Darsei tai kėlė labiau smalsumą nei stresą. Ji kas dieną ilgėjosi tėvo, bet prieš mirdamas jis daugybę mėnesių sirgo ir kentė skausmą. Nors