e>
Pirmas skyrius
– Liaukis, Džek. Vaikaisi vėją laukuose, – per transporto, žmonių ir gyvulių keliamą triukšmą ji išgirdo Imrano balsą.
– Ne! – papurtė galvą Džekė. – Pamatysi. Tikrai verta.
Tikrai verta. Jie turėjo galimybę paimti interviu iš pasaulyje sunkiausiai sukalbamo opozicijos lyderio, įkvepiančio reformatoriaus, kurį valdžia stengėsi kaip nors užčiaupti. Šito negalima praleisti.
Bet vis vien buvo neramu. Sausakimša gatvė atrodė keistai pažįstama – ji tarsi lankėsi čia anksčiau. Pikantiškas dulkių, prakaito, prieskonių ir mėšlo kvapas kuteno nosį. Gluminantis déjà vu jausmas privertė stabtelėti.
Džekė apsigręžė dairydamasi pažįstamo Imrano veido.
Nerimas erzino. Sprandas pašiurpo.
– Imranai?
– Štai čia, Džeke.
Ji apsisuko, ir ten buvo jis, didžiulis kaip pats gyvenimas, persimetęs fotoaparatą per petį, linksmos jo akys prisimerkė nuo saulės.
Krūtinėje palengvėjo. Akimirką Džekė išsigando, kad… Ko ji bijojo? Minčių traukinys nupūškavo.
– Rizikingas reikalas, jei nepaisysime įspėjimų, – pasakė ji. – Jeigu išsinešdintum, pamėginčiau jį surasti ir tau paskambinčiau.
Imrano veidas buvo neįskaitomas.
Ji pasakė tai garsiai ar tik pagalvojo? Suglumusi Džekė prispaudė delną sau prie karštos kaktos. Viskas nerealu, keistai svetima. Net žmonių veidai, regis, išsiliejo.
Visų, bet ne Imrano.
Džekė sumirksėjo ir pasistengė susitelkti. Į darbą. Į pagrindinį veikėją. Ši jų istorija bus geriausia. Naujienų redaktorius nepatikės, kai jie pateiks išskirtinį atvejį.
Pasitaikė galimybė atskleisti tiesą apie despotišką režimą. Pasaulio valdovai negalės teisintis nežinoję ir nusigręžti nuo prievartos.
– Nagi, Džek. Negaišk laiko. – Imranas lengvai skynėsi kelią sausakimšoje gatvėje.
Džekė norėjo sekti iš paskos, bet kojos tarsi prilipo prie žemės, galūnės apsunko. Iš visų jėgų ji stengėsi žengti žingsnį. Tik vieną. Minia aplink ją lyg sustingo – tarsi sulėtintame filme.
Visi, išskyrus Imraną, besibraunantį per lėtai judančią minią. Jis tolo su kiekvienu žingsniu.
Džekė žiojosi tarti jo vardą, norėjo, kad jis sustotų. Ir vėl tas deja vu, tik šįkart stipresnis. Jos kūnas vos judėjo, tarsi nujausdamas kažką siaubingo. Jai užveržė gerklę, balso stygos įsitempė.
Ji beviltiškai stebėjo, kaip Imranas įsimaišė į minią.
Tada tai ir nutiko. Neįvardijamas reiškinys, apie kurį ji nenutuokė. Begarsis vibravimas ore. Nuo drebėjimo žemė po kojomis ėmė virpėti ir ji net pašoko.
Paskui – dundesys. Kurtinantis garsas sukosi spirale aplink ją. Toks šaižus, kad jai užgulė ausis, net spengė.
Galų gale ji pakirdo iš sąstingio. Puolė bėgti, plaučiai pumpavo orą, riksmas plėšė gerklę. Ji vis dar negalėjo šaukti.
Staigiai sustojo. Imrano fotoaparatas numestas ant žemės, sudužęs objektyvas blizgėjo blausioje saulės šviesoje. Imranas laikė jį suspaudęs pirštais.
Džekė atsiklaupė, smegenys mėgino sudėlioti, ką reiškia regimas paveikslas. Koktus galūnių kratinys, formos, kurių neįmanoma suvokti. Bjaurus dulkių ir raudono skysčio, išsitaškiusio aplinkui, įsigėrusio į žemę, kvapas pasiekė nosį.
Ji ištiesė ranką, kad paliestų tai, kas anksčiau buvo jai geriausiai pažįstamas žmogus. Vyras, vientisas kūnas…
Galų gale ji atgavo balsą. Jis prasiveržė, pripildė orą skausmingu klyksmu.
Azimas tuščiu koridoriumi išėjo į mėnulio nušviestą kiemą. Susierzinęs žengė plačiais žingsniais, kraujas smarkiai pulsavo venose.
Kas apsėdo ambasadorių, kad pasiūlė tą moterį, atseit tinkamą jam į nuotakas? Ir užsiminė senajam Emirui, kad jis turįs atsivesti dukterėčią? Tai turėjo būti paprastas valstybinis vizitas, per kurį būtų galutinai įvertintas rizikingas verslo planas tarp jų šalių. Tačiau Emiro viešnagė Džezyre virto tikra diplomatine nesėkme.
Perėjęs per apšviestą sodą Azimas pasuko kitu keliuku. Didžiuliuose rūmuose buvo daug erdvės, kur galėjo pabūti vienas su savo jausmais.
Ne taip gerai kaip laisvėje, dykumų smėlynuose su keturiais varomaisiais ratais, bet ši prabanga jam uždrausta. Azimui nuo ryto teko čia vaidinti šeimininką Emirui ir nepageidaujamai jo dukterėčiai. Reikėjo ne tik nuramdyti Emiro išdidumą, bet ir paaiškinti, kad nuotakos ieško kitur.
Jis išsiviepė. Jeigu jam tereikėtų grožio, nieko daugiau, ta mergina galėtų būti pretendentė. Ji pati dailiausia iš sutiktų moterų.
O tai kažką reiškė. Jaunystėje Azimas buvo pelnytai vadinamas moterų žinovu. Šviesiaplaukės, tamsiaplaukės, raudonplaukės, lieknos, putlios, aukštos ar smulkutės. Jam patiko visokios.
Nejau jie tikisi, kad jis pasiduos žavesiui ir nekreips dėmesio į charakterį? Šįvakar ji elgėsi kukliai. Bet Azimas žinojo, kad per prabangias turtuolių atostogas jai niekas neprilygo, ji siekė pasitenkinti, turėjo keletą meilužių ir vartojo cheminius stimuliatorius.
Koks kvailys į tai žiūrėtų pro pirštus!
Moteris, kurią Azimas ves, taps Džezyro sultono žmona. Ji turi būti protinga, graži ir gabi, ir dar atsidavusi motina. Ji bus kilni ir gebės susitvardyti, bus nepriekaištingas pavyzdys. O ne nepadorių paskalų objektas.
Jo žmona bus tokia, kokia turėjo būti jo motina.
Ak, ji buvo graži. Ir mylinti, savotiškai.
Ledinis pirštas perbraukė Azimui per nugarą.
Likimas saugojo jį nuo meilės!
Tas prakeiksmas sugniuždė tėvus, dabar ir seserį. Jis nekentės nuo tokio likimo piršto.
Lėtai įkvėpė. Vylėsi sprendimą rasti žmoną įgyvendinsiąs tyliai. O dabar pasklis spėlionės ir jį užpuls viltis puoselėjančios kandidatės.
Azimą sustabdė spigus klyksmas. Jis pakėlė galvą, ieškodamas, iš kur sklido garsas.
Siaubingas riksmas vėl perrėžė nakties tylą, net plaukai ant nugaros pasišiaušė. Tai ne povas ir ne laukinis gyvūnas iš miesto pakraščio.
Azimas žengtelėjo skliautuotu koridoriumi iki dar senesnio pastato, seniai nebenaudojamo. Apleistoje erdvėje vėl išgirdo klyksmą.
Jis gerai pažinojo šią vietą. Kai buvo dar berniukas, klausėsi senų tragiškų istorijų ir smalsiai ieškojo įrodymų, kad sode iš tikrųjų vaidenasi.
Dabar, sulaukęs trisdešimt penkerių, Azimas nė nesvarstė galimybės sutikti vaiduoklį. Jis nerimavo dėl gyvo kūno, kuris šitaip klykė.
Ir vėl tas pats riksmas. Spigus, persunktas sielvarto, beviltiškas. Kančios kupinas klyksmas vertė skubėti pirmyn. Kai jis prilėkė prie tolimojo sodo paviljono, pamatė šviesą ir pajuto užplūdusį adrenaliną.
Azimas šoko pirmyn. Gaisras amžių senumo pastate gali būti pražūtingas.
Tik jis neužuodė dūmų kvapo, nespragsėjo ugnis. Ko gero, liepsnos dar neįsisiautėjo.
Puolė pro plačias duris, lėkė per tuščius kambarius iki tarpdurio, pro kurį sklido šviesa.
Sustojo it įbestas, širdis daužėsi. Ten tvyranti ramybė – Azimas tikėjosi sumaišties – glumino ir jis bandė susitvardyti.
Kabanti senoviška lempa skleidė įvairiaspalvius spindulius ant sienų freskų ir mozaikomis puoštų grindų. Jokių baldų, tik mažutis staliukas, išdrožinėta skrynia ir lova.
Dėmesį patraukė lova. Negalėdamas patikėti spoksojo į nuogą ant jos gulinčią moterį.
Azimas nustebęs įkvėpė, pirštai suspaudė durų rėmą.
Lempos šviesa krito ant nuogo kūno tarsi švelnios vaivorykštės juostos.