on>
Pirmas skyrius
Kalėdos – tai besaikė komercija ir prekyba. Kalėdos – tai susitikimas su šeima, kuris kartais virsta farsu.
O jei dar pridėsite plačiai atvertą piniginę ir neoninėse šviesose skendintį miestą, tai Honkonge praleistos Kalėdos atmintyje išliks amžinai. Rubė Magvair, mergina, gimusi gyventi prabangoje ir jau daugiau nei šešerius metus apsistojusi Honkonge, tai žinojo ne iš nuogirdų. Tai reiškia, kad ji net miegodama turi organizuoti pačias nuostabiausias Kalėdas vieno iš žymiausių Honkongo investuotojų vaikams.
Išvyka į Honkongo Disneilendą arba į Jūros parką. Holografinis Kalėdų medis arba net trys. Tiek daug dovanų, kad vaikai nė nežinotų, ką su jomis daryti, beprotiškas kalėdinių žibintų ir netikrų žiemos stebuklų derinys, o jei dar į puotą atvyktų Kalėdų Senelis, tuomet, galbūt, ir jų žavus, gražus, nepaprastai svarbus tėvas pasirodytų ir juos pradžiugintų dalyvaudamas šventėje.
Tik reikalas tas, kad visi Vesto vaikai dabar jau suaugę ir, sprendžiant iš informacijos, kurią pateikė asmeninis Raselo Vesto sekretorius, nuotrupų, nepanašu, kad vyresnysis Raselo sūnus dalyvaus, pirmagimė duktė sveiksta po sunkių sužeidimų, kita duktė – geniali atsiskyrėlė, o ketvirtas vaikas – dar vienas sūnus – yra arba kriminalinio pasaulio autoritetas, arba žavingas švaistūnas, arba Džeimsas Bondas.
Taigi nėra prasmės juos vežti į Disneilendą.
Rubė senovines marmurines Raselo Vesto mansardos menes išpuošė įvairiausiais kvailiausiais aukščiausios klasės daiktais, kokius tik sugebėjo rasti. Tikromis baltomis orchidėjomis – tikromis. Šilkinėmis puansetijomis. Smailėjančiomis baltomis žvakėmis, kurias taip ir knieti uždegti, o į dengtą stiklinį baseiną prileido dar daugiau storų auksinių žuvelių. Baseinas buvo po laiptais, ėjo išilgai atrijaus sienos, galiausiai pasiekė nedidelę terasą ant stogo viršaus – čia viešpatavo paukščiai giesmininkai. Visam šiam paveikslui tetrūko bambukinio narvo su naminiu svirpliuku. Jei Australijoje gimęs Raselas Vestas laikytų naminį svirplį, tai būtų tikrų tikriausia kultūrinė asimiliacija.
Jau gruodžio dvidešimt antroji, rytoj atvyks trys jaunesnieji Vesto vaikai. Jie ras nepriekaištingai sutvarkytus kambarius, keisčiausiose vietose išdėliotus šventinius akcentus ir, jei tik panorės papietauti, viename iš pagrindinių Honkongo restoranų jiems yra rezervuotos vietos.
Juk Rubė ne namų šeimininkė ar virėja, nors kartais, eidama dabartines pareigas, nuklysta ir į šią teritoriją. Ji pati norėtų manyti, kad yra atstovė ryšiams su visuomene – ši darbo vieta specialiai jai buvo sukurta daugiausia iš gailesčio, tačiau ji kiek įmanydama stengėsi būti naudinga, ir jai buvo labai malonu, kai Raselas pasakė, jog jos paslaugos yra labai vertingos.
Ji rašė Raselui kalbas labdaros vakarėliams, glaustai jį informuodavo apie pasikeitimus Honkongo elito padangėje ir, iš esmės, viską darė taip, kad jis, sukdamasis socialinėje plotmėje, patirtų kuo mažiau streso, o pats bendravimas būtų kuo naudingesnis.
Vienas iš paskutiniųjų iššūkių Rubei buvo bendrovės darbuotojų vaikams nupirkti dovanas – tai ji darė su nepaprastu malonumu. Be to, dabar Raselas turi pačią naujausią savo darbuotojų sutuoktinių ir vaikų vardų, gimimo datų ir pomėgių duomenų bazę. Rubė net parengė tokią pat Raselo pagrindinių verslo partnerių žmonų ir vaikų duomenų bazę. Tik neaišku, ar jis pasinaudos šia informacija.
Reikia prižiūrėti, kad finansus išmanantis žmogus kreiptų dėmesį į tokius mažus dalykus, kurie Honkonge padeda palaikyti tvirtus partnerystės santykius.
O dėl dovanų pirkimo jo paties vaikams… Nesvarbu, ar jie genijai, ar sužeistieji, ar dykaduoniai, ar prapuolėliai – tai taip pat yra Rubės pareiga, kuriai atlikti ji turi beveik dvidešimt keturias valandas. Raselas net nenustatė kainų limito, leido pačiai nuspręsti, kokios dovanos galėtų pradžiuginti jo vaikus.
– Nė menkiausios užuominos, – pati sau sumurmėjo Rubė, ant spintelės viršaus mestelėjo gazuoto mineralinio vandens dėžę ir atidarė stiklines duris į terasą. – Negerai, – terasoje ji paėmė porą plonų guminių pirštinių ir nuėjo prie aptvaro su paukščiais.
Šiems mažiems Rytų giesmininkams buvo skirti ne maži bambukiniai narveliai, o didelis voljeras, einantis išilgai kiemo sienos; jame buvo medžių šakų, įvairių augalų, perinimo ir lesinimo zonos bei laikraščiais išklota ištraukiamoji paklotė, kurią Rubė tvarkė kiekvieną dieną. Vakarietiška, tikrai vakarietiška, tuo daugelis Raselo pažįstamų labai stebisi, tačiau paukščiai maloniai gieda, o Rubei ir jos darbdaviui malonu matyti juos linksmus.
– Turėtų būti taisyklė, nurodanti tėvui pačiam pirkti Kalėdų dovanas savo vaikams, – pasakė ji skraidantiems mažiems paukšteliams, kurie, norėdami ją pasveikinti, kabinosi į narvą. – Kodėl tvyro tokia įtampa?
– Neturiu jokio supratimo, – iš virtuvės pasigirdo nustebęs vyriškas balsas. Rubė apsidairė, pamačiusi nuostabų vaizdą plačiai atmerkė akis. Terasos tarpduryje stovėjo nepažįstamasis – juodais blizgančiais plaukais, mėlynomis akimis, beveik nuogas, tik baltutėlis rankšluostis juosė jo klubus ir buvo tvirtai prigludęs prie raumeningų vyro šlaunų. Nuoga krūtinė, įspūdingi pečiai. Ne kiekvieną dieną mansardoje, pažymėtoje šešiasdešimt pirmuoju numeriu, gali pamatyti tokį vaizdą.
– Kas Jūs toks? – paklausė Rubė atsitiesdama, rankoje tvirtai laikydama susuktą nešvarių laikraščių ritinėlį.
– Aš apie tą patį galvoju, – sumurmėjo vyras ir taip nusišypsojo, kad Rubės protas pradėjo šėlioti ir kitas dalykas, apie kurį ji pagalvojo, kad tai iš tikrųjų galėjo būti vienas iš Raselo sūnų.
– Esu Raselo Vesto visuomeninė organizatorė, – atsakė ji, kiek įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į tingią vyro šypseną. – O Jūs greičiausiai būsite vienas iš jo sūnų. Klausimas – kuris? – ji leido sau dar kartą nužvelgti nuostabų jo kūną. – Vieno iš Jūsų laukiau atvykstant rytoj. Kito visai nelaukiau.
– Galbūt esu baseinus prižiūrintis vaikinas.
– Taip, net neabejoju, kad būtumėte puikiausias prižiūrėtojas, deja, čia nėra baseino, – Rubė ir toliau tyrinėjo nepažįstamąjį. – Tikrai galiu atskirti misijos išvargintą specialiosios žvalgybos agentą nuo neatsakingo nenaudėlio, tačiau žinote ką? – Rubė papurtė galvą. – Galite būti kuris nors iš jų.
– Dar niekada neteko girdėti taip meistriškai į komplimentą įvynioto įžeidimo, – sumurmėjo vyras ir toliau velnišku žvilgsniu žiūrėjo į merginą. – Neapleiskite šio įgūdžio.
– O Jūs greičiausiai esate Deimonas, – spėjo mergina. – Jauniausias Raselo sūnus.
Rubė įmetė suteptus laikraščius į mulčiui skirtą pintinę, nusimovė pirštines ir prisimindama geras manieras ištiesė ranką.
– Esu Rubė Magvair. Vietoje Jūsų tėvo rūpinuosi Kalėdų šventėmis.
– Matau, – Deimono Vesto rankos paspaudimas buvo geras. Tvirtas, tačiau ne per daugiausiai. Vyras puikiai žinojo turįs daug jėgos. – Ir kaip sekasi?
– Pusėtinai, – pasakė ji ir atitraukė ranką. – Jūsų seserys atskris rytoj po pietų. Gaila, kad iš Jūsų brolio neturiu jokių žinių.
Rubė pamatė, kaip švariai nuskustu vyro veidu perbėjo šešėlis. Ji pati buvo vienintelis vaikas šeimoje, bet turėjo daugybę įbrolių, įseserių, kurių buvo linkusi vengti. Šeima – ne jos stiprioji pusė, ir ji visiškai nenorėjo būti įtraukta į Vestų šeimos nelaimes.
– Numanau, kad įsikūrėte gerai? – name buvo koks pustuzinis miegamųjų su atskirais vonios kambariais. – Juk esate čia buvęs, tiesa? Jums nereikia visko aprodyti?
– Ne, nereikia.
– Kavos? – Rubė patraukė link nuostabios virtuvės iš nerūdijančio plieno ir stiklo, praustuvėje nusiplovė rankas. – Arbatos? Šalto gėrimo? Manau, džiną gerti dar per anksti, tačiau ką gali žinoti.
– Džinui per anksti, – pasakė Deimonas ir nuėjo prie kitos bufeto pusės. – Neatsisakyčiau kavos. Jei galima pasirinkti – espreso.
– Galima.
– Taigi… Rube. Ar tu čia gyveni? – šiek