Konradas Valenrodas
Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių 1 ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.
Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.
Ineiga2
Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai
Kraujais pagonių braidydami truko;
Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,
Ar, likę žemę, su gyvasčia3 spruko;
Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės
Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.
Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo4:
Ant vieno krašto blizga šventinyčios
Ir ūžia girios ruimingos5 be galo;
Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios
Galvą auksinę debesyse remia,
Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų6,
Lig geisdams visą Palemono žemę,
Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.
Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,
Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,
Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku7,
Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.
Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,
Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,
Akims meruodams priešininkų vietą8,
Kalba rožančių ir taiso muškietą9.
Abidvi šalys stovi ant sargybos.
Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo
Glausdavo kitkart broliškas sodybas,
Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;
Nei vienas šiandien be prapulties pelno 10
Negali peržengt rubežiaus11 smertelno12.
Tiktai spurguota13 apinio šakele,
Patraukta Prūsų žilvičio14 gražybe,
Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę
Ir, persiritus per srovės gilybę
Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,
Ant svet’mo krašto mielą apkabina.
Tik senu būdu lakštangėlės Kauno
Gojuose Prūsų seseres aplanko;
Liuosios15 ir linksmos, ant stiebelio liauno16
Supamos tikiai nematoma ranka,
Leidžia balselius per gires ir gojus,
Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.
O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,
Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,
Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.
Dar juos suglaudžia. Tokia duja17 buvo.
Nemune biednas18! Greit per srovę tavo
Su ugnies kardu trauks minės plešikų
Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,
Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.
Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo
Ir vis, kas yra tavo meilės verta,
Vis, kur noturos19 ryšiai pasirodo,
Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.
Tik veidaliotas20 prieš norą piktųjų
Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.
I
Rinkimas vado
Marijenburgo varpai suskambėjo,
Trenkė armotai21, bubnai sudrebėjo;
Išpuolė diena kryžiokams prakilna22:
Visi komtūrai susirinko mieste,
Meldžias su širdžia pajautimo pilna,
Idant23 jų ūmus24 Dievs teiktus apšviesti
Dėl išrinkimo sav gadniausio25 vado,
Nes perdetinį šiandien kelti žada.
Diena ir antra praeina ant rodos,
Tarp brolių pulko daug gadniųjų26 yra,
Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro
Nuopelnas, šlovė ir cnatos27 vienodos;
Tačiaus abelną28 tarp rinkėjų rodą
Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.
Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,
Padarė divus29 kitoms karalystėms;
Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,
Ar Turkams rodė silą30 savo delno,
Ar murus plėšė – visur pirmutinis,
Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;
Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,
Už čėso31 priešas dėl šlovės jo vardo,
Bijodams gėdos už stengimą dyką32,
Taip jam užleido viršūnės vainiką.
Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos
Teko šlovinga tarp kareivių vieta,
Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,
Meilė, pakara33, paniekinims svieto.
Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro
švelniu liežuvio priderančiu stonui34,
Bet niekad kardo dėl užpelno gero
Nėra pardavęs ant službos35 baronui.