Lazda. Jonas Biliūnas

>

      Lazda

(Mano draugo pasakojimas)

      Dabar gimtasis mano sodžius stovi ant kalnelio netoli Šventosios – plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli kai, ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai senai, mano atminime. Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų1, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau senai nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmiršėme, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje2 kaip tolimas viliojamas paveikslas.

      Tie dideli puikųs miškai buvo „mūsų” pono…

      Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų” – už dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimu visų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vali, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus mes dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponui ar mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.

      Negaliu užmiršti vieno atsitikimo…

      Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girių linko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami: įlėkėm ten ir ištolo krapštinėdami nosis, žiopsom į žvėris ir į ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias3 ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėti, bebeeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo.

      – Pašaukit man kokį nors mužiką! – suriko iš vežimo ponas.

      Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.

      Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusijėmė už šimto žinksuių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui rankos bučiuoti. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tą reginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo.

      Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum4pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: – Lėk paupėn, pažiūrėk, argi ištiesų piemenys pono miške galvijus gano?

      Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius5. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.

      Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmėtinėjimo balsu tarė: „Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas – tik priekabių6