nebus! Galėsite gydytis, kai ateisime į Marašą! Pirmyn!
Nebuvo kas daryti, dalį vaikų teko nešti. Nors jėgos buvo menkos, Iskuhi stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau netrukus ją ištiko dar baisesnė nelaimė.
Brolis ją ne kartą įspėjo nelikti kolonos gale, neiti iš paskos našlaičiams, kurie buvo paskutiniai. Čia pat buvo pikti kareiviai ir visokie baisiai atrodantys smalsuoliai iš aplinkinių kaimų. Tai tikrai pavojingiausia kolonos vieta. Tačiau Iskuhi nepaklausė, nes laikė savo pareiga prižiūrėti vaikus, juo labiau kad jie kas minutę ėjo vis sunkiau, vos pavilkdami kojas. Kiti našlaičių namų mokytojai dažnai pasišalindavo, ir panelė Tovmasian likdavo viena, bandydama vaikus kaip nors įkalbėti, kad judėtų į priekį. Dėl nuolatinio vargšų vaikų klupinėjimo kolona persiskyrė, atsirado gana didelis plyšys tarp priekinės dalies ir atsiliekančių vaikų. Kartą, kai vaikai vėl buvo toli atsilikę nuo pagrindinės kolonos, Iskuhi pajuto, kaip kažkas stvėrė ją iš užpakalio. Ji suriko ir pabandė išsivaduoti. Prieš ją išniro siaubingas veidas, didžiulis, su nešvariais barzdos šeriais, šniokščiantis, vartantis akis, dvokiantis, nežmoniškas. Ji dar kartą šaižiai suriko, tada tylėdama ėmė grumtis su užpuoliku, ant jos tryško jo seilės, rudos letenos plėšė nuo jos drabužius ir gniaužė apnuogintas krūtis. Ji neteko jėgų. Veidas prieš jos akis augo virsdamas čia kalnu, čia pragaro liepsnomis, nuolat keitėsi. Ją troškino dvokiantis užpuoliko kvėpavimas. Laimė, išgirdęs šaižų vaikų klyksmą, greitai prijojo karininkas. Rudos letenos pargriovė mergaitę ant žemės. Užpuolikas leidosi bėgti, bet karininkas spėjo uždrožti jam per sprandą plokščiu kardo šonu.
Iskuhi atsistojo neturėdama jėgų net verkti. Iš pradžių jai atrodė, kad kairioji ranka nuo grumtynių prarado jautrumą, tarytum užtirpo. Tačiau staiga lyg liepsnos ją pervėrė beprotiškas skausmas. Iš skausmo netekusi žado ji nieko negalėjo paaiškinti broliui. Hovsana ir Aramas turėjo paimti ją už parankių. Iskuhi lūpos nepratarė nė žodžio. Ji visa tarsi apmirė, kojos vos lietė kelią. Nesuprantama, kaip jos nunešė ją iki Marašo. Kai pasirodė miestas, Tovmasianas netverdamas iš susijaudinimo priėjo prie karininko ir išdrįso jį paklausti, kiek laiko tremtiniai stovės Maraše. Karininkas neslėpdamas atsakė, jog viskas priklauso tik nuo mutesarifo, tačiau aišku, kad jiems teks likti čia kelias dienas, kadangi dauguma ankstesnių kolonų dar tebėra mieste. Matyt, žmonės bus iš naujo paskirstyti. Aramas maldaudamas iškėlė rankas:
– Jūs matote, kokia mano sesers ir mano žmonos būklė. Labai jus prašau leisti mums šiandien vakare nueiti į amerikiečių misiją.
Jaunas vyriškis ilgai dvejojo. Pagaliau užuojauta vargšei Iskuhi pasirodė stipresnė už baimę, kad gali būti nubaustas. Neišlipdamas iš balno jis parašė leidimą pastoriui Aramui ir abiem moterims.
– Neturiu teisės jūsų išleisti. Jei jus sugaus, man teks už tai atsakyti. Įsakau jums kasdien pasirodyti stovykloje ir prisistatyti man.
Misijų tėvai sutiko tris buvusius auklėtinius su meile ir susirūpinę. Jie buvo pašventę savo gyvenimą krikščioniškai armėnų tautai. Ir štai dabar trenkė žaibas, kuris gali būti masinių žudynių pranašas. Tučtuojau pakvietė gydytoją, labai jauną ir, deja, neturintį didelės patirties. Jis sukiojo Iskuhi ranką ir šiaip, ir taip. Nuo pragariškų tokios apžiūros kančių, nuo kelionėje patirto siaubo ji kelias minutes prarado sąmonę. Gydytojas pasakė, jog kaulas nelūžęs, bet ranka keistai išsukta ir patempta. Blogiausia, kad pažeistas petys. Jis uždėjo didelį kietą tvarstį ir davė skausmą raminančių vaistų. Būtų gerai, patarė jis, nejudinti rankos mažiausiai tris savaites. Iskuhi tą naktį nesudėjo akių. Hovsana tame pat moterims skirtame kambaryje tučtuojau užmigo lyg netekusi sąmonės. Tuo metu Aramas Tovmasianas sėdėjo su misijų tėvais ir tarėsi, ką daryti toliau. Tėvų sprendimas buvo vieningas. Rektorius, kunigas E. C. Vudlis, aiškiai pasakė:
– Kad ir kas būtų, tau negalima toliau eiti su tremtiniais. Hovsana ir Iskuhi numirs jums dar nepriėjus Alepo. Be to, tu nesi Zeituno gyventojas, ten tave pasiuntėme mes.
Pastoriui Aramui tai buvo sunkiausia sąžinės kova jo gyvenime:
– Kaip galėčiau palikti savo bendruomenę dabar, kai ją ištiko didžiausia nelaimė?
Jį paklausė, kiek protestantų bendruomenės narių yra kolonoje. Jis turėjo pripažinti, jog protestantai joje sudaro tik nedidelę dalį, visi kiti esą senosios armėnų bažnyčios nariai ir unitai. Tačiau tai jo nė kiek nenuramino:
– Tokiomis sąlygomis nėra ko gilintis į smulkmenas. Aš esu vienintelis jų visų kunigas.
E. C. Vudlis bandė jį nuraminti:
– Su jais mes pasiųsime kitą kunigą. O jūs keliausite į savo tėviškę. Ten palauksi, kol paskirsime tau naujas pareigas.
– O kas bus su vaikais? – sudejavo Aramas.
– Vaikams nebus geriau, jei tu kartu su jais eisi į mirtį. Zeituno našlaičių namai yra mūsų įstaiga. Tu atlikai savo pareigą, atvedei vaikus iki Marašo. Visa kita – mūsų rūpestis. Tai jau nebe tavo reikalas.
Bet kankinamas sąžinės balsas nenutilo:
– Ar išskyrus savo pareigas aš neturiu didesnės pareigos?
Senasis Vudlis ėmė netekti kantrybės, nors širdyje džiaugėsi Aramo laikysena.
– Nemanyk, Aramai Tovmasianai, kad mes nepasirūpinsime našlaičių namų likimu. Toli gražu dar ne viskas nuspręsta, kaip bus su vaikais. Bet tu, jaunuoli, mums tiesiog trukdai! Kaip Zeituno pastorius tu esi susikompromitavęs. Ar supranti? Gerai. Taigi aš atleidžiu tave iš našlaičių namų direktoriaus pareigų.
Aramas jautė, kad jam reikia dar kelias minutes nepasiduoti, ir Vudlis neatsispirs prieš jo valią, palaimins jį krikščioniškai kankinystei. Tačiau nepaisydamas šio aiškaus jausmo jis daugiau nieko neatsakė, nusileido misijų vadovo argumentams. Jam atrodė, kad daro tai dėl Hovsanos ir Iskuhi. Ir vis dėlto, kai pabusdavo iš neramaus miego, iš margų sapnų, suvokdavo, kad skaudžiai pralaimėjo, kad nusikalto savo pašaukimui, kad turi gėdytis dėl savo silpnos valios.
Kitą rytą kunigas Vudlis, lydimas Amerikos konsulato darbuotojo, nuvyko pas mutesarifą ir išreikalavo Tovmasianų porai bei Iskuhi leidimą keliauti į Johunoluką. Leidimas galiojo tik keturiolika dienų, per tiek laiko keleiviai turėjo pasiekti tikslą. Nepaisant sunkios Iskuhi būklės, jau trečią dieną jie turėjo leistis į kelionę. Būtų galėję rinktis trumpesnį kelią per Bagčę, artimiausią Anatolijos geležinkelio stotį, tačiau juos primygtinai atkalbinėjo nuo šio sumanymo. Keliai į Taurą buvo užtvindyti Džemalio Pašos Ketvirtosios armijos karinių ešelonų. Iš atsargumo reikėjo vengti susidūrimų su kariškiais, juo labiau kai tave lydi dvi armėnės moterys. Kadangi pastorius kartą jau pakluso tėvams misionieriams, jis ir šį kartą jiems nusileido. Užuot greitai nuvažiavę traukiniu, jie leidosi į sunkią, varginančią daugelio dienų kelionę, pirmiausia į Aintabo kalnus, paskui varganu vingiuotu perėjos keliuku per Tauro kalnyną, tada žemyn, į Alepą. Tėvai misionieriai paskyrė pastoriui didelį dvikinkį vežimą ir atsarginį arklį, ant kurio būtų galima joti. Be to, išsiuntė telegramą į Aintabą savo atstovybei, kad ten paruoštų kitą vežimą.
Keleiviai nespėjo išvažiuoti iš Marašo priemiesčių, kai arklių kanopų kaukšėjimą nustelbė sunkus alsavimas ir maldaujantys šūksniai. Našlaitė Sato ir namų darbininkas Gevorkas dejuodami atsivijo juos iš paskos. Laimė, buvo ankstyvas rytas ir kelyje nesimatė žmonių, taigi niekas negalėjo jų įskųsti. Pastoriui neliko nieko kito kaip priimti šiuos nelabai pageidaujamus bėglius. Abu jie nebuvo visiškai normalūs. Mažutė sulysusi Sato, labai sunkiai pasiduodanti auklėjimui, buvo tikras kryžius Zeituno našlaičių prieglaudai. Kas trys ar keturi mėnesiai jai užeidavo valkatavimo nuotaikos. Staiga kažkur dingdavo ir grįždavo tik po daugelio dienų sulaukėjusi, murzina, apėjusi utėlėmis ir labai išsigandusi. Šių priepuolių