pokalbio vietoje pastorius pajunta begalinį nuovargį. Jį apima jausmas, kad tas mažas, uždaras žmogeliukas savotiškai teisus. Juk taip žiauri šio pasaulio išmintis nuo amžių priešinasi Kristaus mokymui. Bet blogiausia tai, kad tariamas Envero teisumas šią akimirką persiduoda Johanesui Lepsijui ir žlugdo jo kovingą dvasią. Jo sielą sunkiai slegia mintis, kad ir jo tėvynės likimas toli gražu nėra aiškus. Jis sušnibžda:
– Palyginimas niekam tikęs.
– Žinoma, palyginimas netinkamas. Bet jis kalba mūsų naudai. Mums, turkams, šimtą kartų sunkiau įsitvirtinti savo šalyje negu jums, vokiečiams.
Kankinamai sutrikęs Lepsijus išsitraukia nosinę ir laiko ją rankose lyg derybininkas baltą vėliavą.
– Mes kalbame ne apie kovą su vidaus priešais, o apie sistemingą kitos tautos naikinimą.
Jis kalba dusliai, su pertraukomis, jo akys, negalėdamos ilgiau žiūrėti į abejingą Envero veidą, nukrypsta į kabinetą, kuriame kabo herojų portretai. Ar ten kur nors nestovi patriarchas monsinjoras Zavenas? Lepsijus susivokia, kad turėtų kalbėti apie „ekonomiką“. Jis vėl sukaupia jėgas.
– Jūsų ekscelencija, nedrįsčiau trukdyti jūsų laiko tuščiomis kalbomis. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į įvairias blogybes, kurių pats galbūt dar neišsiaiškinote. Tai visiškai suprantama, juk vyriausiasis kariuomenės vadas turi didžiulę pareigų naštą. Galbūt aš geriau už jus pažįstu centrines krašto sritis, Anatoliją, Siriją, juk ne vienerius metus darbavausi ten sunkiausiomis sąlygomis.
Jis karštais žodžiais pradeda dėstyti savo teorijas, jausdamas, kad jo laikas senka. Be armėnų bendruomenės gali sužlugti turkų imperijos ūkis, kultūra, todėl ji gali pralaimėti karą. Kodėl? Ką jau kalbėti apie prekybą, kurios devyniasdešimt procentų yra krikščionių rankose, jo ekscelencija žinąs taip pat gerai kaip ir jis, kad visą importą valdo armėnų firmos, taigi tik jos gali patenkinti svarbiausius karo poreikius, aprūpinti imperiją žaliavomis ir pramonės gaminiais. Jis galįs nurodyti pasaulinę Avetiso Bagratiano ir jo palikuonių firmą, turinčią filialus, kontoras ir atstovybes dvylikoje Europos miestų. Daug lengviau sunaikinti tokią organizaciją negu rasti, kas ją pakeistų. Dėl centrinių šalies rajonų jis, Lepsijus, dar prieš keletą metų patyręs, kad Anatolijos armėnų žemės ūkis nepalyginamai pažangesnis negu smulkiųjų turkų valstiečių. Jau tada Kilikijos armėnai gabenosi iš Europos šimtus kūlimo mašinų ir mechaninių plūgų ir todėl davė turkams pretekstą skerdynėms. Buvo ne tik nužudyta dešimt tūkstančių Adanos armėnų, bet ir sudaužytos kūlimo mašinos bei mechaniniai plūgai. Tai ir yra visų blogybių priežastis. Armėnų bendruomenė, pažangiausias ir darbščiausias Osmanų imperijos gyventojų sluoksnis, jau dešimtmečius deda milžiniškas pastangas, kad išvaduotų imperiją iš senojo natūrinio ūkio ir įdiegtų modernią žemės ūkio kultūrą bei industriją. Kaip tik dėl šios pažangios veiklos jiems keršija, juos persekioja ir žudo smurtautojai bei tinginiai.
– Jeigu ir patikėtume, jūsų ekscelencija, kad armėnų amatininkus, meistrus ar namudininkus pakeis turkai, kas pakeis daugelį armėnų gydytojų, studijavusių geriausiuose Europos universitetuose, kurie osmanų ligonius gydo taip pat rūpestingai kaip ir savo tautiečius? Kas pakeis daugybę inžinierių, advokatų, mokytojų, kurių darbas nuolat skatina šalies pažangą? Galbūt jūsų ekscelencija atsakysite, kad galima išgyventi ir be intelekto. Bet be pilvo išgyventi neįmanoma. O dabar kaip tik pjaustomas Turkijos pilvas ir tikimasi, kad šalis pakels tokią operaciją.
Enveras Paša pagarbiai, kiek palenkęs galvą į šoną, klausosi jo žodžių iki galo. Jo visa povyza elegantiška, lanksti, nepaisant šiokio tokio drovumo, nepriekaištinga kaip ir jo uniforma, kurioje nėra nė vienos siuvėjo nenumatytos raukšlelės. Tuo tarpu pastorius atrodo apgailėtinai. Jis prakaituoja, kaklaryšis nuslinkęs į šoną, švarko rankovės užsismaukusios aukštyn. Generolas sukryžiuoja trumpas, bet grakščias kojas. Žvilgantys lakuoti batai lygūs, tarytum užtempti ant kurpalio.
– Jūs kalbate apie pilvą, pone Lepsijau, – maloniai šypso jis. – Ką gi, galbūt Turkijos pilvas po karo bus tuščias.
– Ji visai neturės pilvo, jūsų ekscelencija.
Generalisimas neįsižeisdamas kalba toliau:
– Turkų tauta – tai keturiasdešimt milijonų žmonių. Pažvelkite nors kartą iš mūsų pusės, gerbiamas pone! Argi ne didingas ir kilnus tikslas suburti šiuos keturiasdešimt milijonų ir sukurti nacionalinę imperiją, kuri Azijoje vaidintų tokį pat vaidmenį kaip Vokietija Europoje? Ši imperija tiesiog laukia mūsų, mes neturime jos išleisti iš akių. Žinoma, tarp armėnų daug intelektualų, jų skaičius tiesiog gąsdina. Ar jūs iš tiesų esate tokių intelektualų draugas, pone Lepsijau? Aš – ne. Mes, turkai, turime mažai intelektualų. Užtai mes esame didvyriška rasė, skirta sukurti ir valdyti didžiąją imperiją. Todėl mes tiesiog peržengsime visas kliūtis.
Lepsijus mėšlungiškai gniaužia rankas, bet neištaria nė žodžio. Šitas svaičiojantis, išpaikintas mažvaikis yra nevaržomas galingos imperijos valdovas. Daili suvedžiotojo galvutė prasimano skaičius, kurie nustebintų kiekvieną, kas geriau pažįsta tikrovę. Pastoriaus jis nesuklaidins, nes Lepsijus gerai žino, kad Anatolijoje tikrų turkų yra tik kokie šeši milijonai. Jei paieškotume šiaurės Persijoje, Kaukaze, Kašgare ir Turkestane, pridėtume tiurkų gentis, gyvenančias jurtose, ir klajoklius arkliavagius stepėse, plačiose kaip pusė Europos, vargu ar sukrapštytume dvidešimt milijonų. Kokias iliuzijas gimdo nacionalizmo svaigulys! Kartu pasidaro gaila to karo dievuko, to infantilaus antikristo. Johanesas Lepsijus prabyla tyliu, gyvenimo išminties kupinu balsu:
– Jūsų ekscelencija, norite sukurti naują valstybę. Bet po jos pamatais gulės negyvas armėnų tautos kūnas. Ar tai atneš jums palaimą? Ar ne geriau paieškoti taikos kelio?
Čia Enveras Paša pirmą kartą atskleidžia reikalo esmę. Drovi šypsena dingsta, žvilgsnis sustingsta, darosi šaltas, lūpos prasiveria parodydamos didelius plėšrius dantis.
– Tarp žmogaus ir maro bacilos, – sako jis, – taikos negali būti.
Lepsijus atsako nedelsdamas:
– Vadinasi, jūs atvirai pripažįstate, kad norite pasinaudoti karu ir visiškai išnaikinti armėnų bendruomenę?
Gynybos ministras, aišku, leido sau per daug. Jis tuoj pat traukiasi, slepiasi savo neįveikiamoje tvirtovėje, jis mandagus, bet nepajudinamas.
– Mano asmeninė nuomonė ir ketinimai visiškai aiškiai atsispindi komunikatuose, kuriuos šiuo klausimu paskelbė mūsų vyriausybė. Mes veikiame verčiami karo ir būtinosios ginties, prieš tai labai ilgai stebėjome įvykius ir kantriai laukėme. Piliečiai, norintys pražudyti savo valstybę, visur patiria įstatymo griežtumą. Taigi mūsų vyriausybė elgiasi teisėtai.
Štai ir vėl viskas iš pradžių. Johanesui Lepsijui nepavyksta užgniaužti dejonės. Jis girdi monsinjoro Zaveno balsą: „Nekalbėti apie moralę! Dalykinis tonas! Argumentai!“ O kad jis galėtų likti dalykiškas pateikdamas aštrius kaip kardas argumentus! Jo nervai nepakelia vien to, kad jis turi sėdėti, kad negali pašokti ir laisvai judėti. Jam, apsigimusiam oratoriui bažnyčioje ir susirinkimuose, reikia erdvės, reikia judėjimo laisvės!
– Jūsų ekscelencija, – jis pakelia ranką prie savo gražios kaktos, – nenoriu kartoti savaime suprantamų dalykų, aiškinti, kad negalima bausti visos tautos už kelių žmonių prasižengimus, nenoriu klausti, kodėl turi žiauriausia mirtimi mirti moterys ir vaikai, maži vaikai – juk ir jūs kažkada buvote vaikas – dėl politikos, apie kurią jie niekada nėra girdėję. Noriu tik atkreipti jūsų dėmesį į jūsų ir jūsų tautos ateitį, ekscelencija! Juk ir šis karas vieną kartą baigsis, Turkijai neišvengiamai teks vesti derybas. Tegul toji diena būna mums visiems laiminga diena. Bet jeigu tai bus nelaiminga diena, kas tada, ekscelencija? Argi atsakingas tautos vadovas neturi galvoti