sena tauta, – postringaudavo ji. – Sakykim! Tauta su savo kultūra! Gerai! Bet kaip jūs galite įrodyti tą savo kultūrą? Žinoma, man visą laiką kartoja vardus: Abovianas, Rafi, Siamanto32! Bet kas žino tuos vardus? Tik jūs, daugiau niekas pasaulyje. Jūsų kalbos joks europietis negali suprasti ar išmokti. Jūs neturėjote nei Rasino, nei Voltero. Neturite nei Katulo Mendeso33, nei Pjero Loti34. Ar esi skaičiusi ką nors Pjero Loti, mieloji?
Iskuhi, nustebinta tokios piktos kalbos, pakėlė galvą.
– Ne, ponia… ne, nesu nieko skaičiusi.
– Tai knygos apie tolimas šalis, – pasipiktinusi komentavo Žiuljetė, lyg būtų galima priekaištauti Iskuhi, kad ji nepažįsta Pjero Loti. Žiuljetė elgėsi nelabai kilniai mesdama Iskuhi tokius neparankius palyginimus. Bet dabartinė jos padėtis vertė ją ginti tai, kas sava, nuo galingesnės aplinkos. Iš Iskuhi akių buvo matyti, kad ji turėtų ką atsakyti. Po valandėlės ji tik vargais negalais pratarė vieną dalyką:
– Mes turime senų dainų, jos labai gražios.
– Padainuokite ką nors, panele, – paprašė Stefanas, iki tol žiūrėjęs į ją iš kambario kampo. Iskuhi jo beveik nepastebėjo. Bet dabar jai kaip niekada pasidarė aišku, kad prancūzės sūnus yra tikras armėnų berniukas be jokių kitos tautos priemaišų, po išblyškusia kakta žvelgia nepakartojamos jo tautos akys, nors jos gyvenime matė vien tai, kas gera ir malonu. Gal šis suvokimas padėjo jai įveikti vidinį pasipriešinimą ir ryžtis padainuoti. Ji dainavo ne Žiuljetei, kad įtikintų ją armėnų dainų grožiu. Ji dainavo tik Stefanui, lyg jos pareiga būtų šį nuklydusį berniuką grąžinti į jo ir savo pasaulį. Iskuhi balsas buvo aukštas ir švelnus, ne skardus suaugusios moters sopranas, o greičiau mažos mergaitės balselis. Bet liūdna ritminga melodija vaikišką balsą pavertė tarytum žynės balsu. Ji pradėjo dainuoti dainą, kurią buvo atsinešusi iš Johunoluko į Zeituno našlaičių namus, dainą apie tai, kad viskas ateina ir išeina. Tai buvo septynių kaimų darbo daina ne tik dėl išmintingo teksto, bet ir dėl lakios melodijos:
Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie kaip pirkėjai turgun ateina, išeina.
Štai kruvinos negandos gąsdina mus.
Ilgi karavanai ateina, išeina.
Iš žemės sodų išauga žmogus,
Pelai ar balzamas – ateina, išeina.
Stiprus tenesipučia, silpnas teneblykšta,
Pasaulis juk keičias, ateina, išeina.
Saulė tespindi šviesa amžina,
Šventovėje debesys ateina, išeina.
Pasaulis tik prieglauda mums pakely,
O tautos – svečiai, jos ateina, išeina
Žemė myluoja savo šviesų vaikelį,
Nežinomos gentys ateina, išeina.
Klausydama Iskuhi Žiuljetė labai aiškiai pajuto tai, kas joje nepasiekiama, kas priešinasi jos pastangoms drovumo, liūdesio formomis, netgi nenoru priimti jos dovanas. Kadangi ne viską suprato, paprašė kai kurias dainos vietas išversti. Kai priėjo prie paskutinės strofos, ji triumfuodama pareiškė:
– Štai dar vienas liudijimas, kokie jūs pilni didybės. Šviesus vaikelis, kurį myluoja motina žemė, tai armėnai, o nežinomos gentys – tai visi kiti.
Stefanas kone įsakmiu balsu paprašė:
– Dar ką nors, Iskuhi!
Žiuljetė dabar norėjo išgirsti ką nors aistringa. Ne kažkokių mįslių, ne apie šviesius vaikelius ir nežinomas tamsias gentis.
– Tikrą chanson d’amour, Iskuhi!
Iskuhi sėdėjo nejudėdama, kiek palinkusi į priekį. Kairioji ranka su suglebusiais pirštais gulėjo ant kelių. Tamsiai raudona saulės šviesa krisdama pro langą už jos nugaros darė jos veidą tamsų, o bruožus beveik neįžvelgiamus. Po kiek laiko, ji, regis, kažką prisiminė.
– Moku keletą čia dainuojamų meilės dainų. Įsidėmėjau, kai buvau dar maža ir nieko apie tai nesupratau. Ypač įsiminė viena. Ji tikrai beprotiška. Iš tikrųjų ją turėtų dainuoti vyras, nors kalbama kaip tik apie mergaitę.
Mažos mergaitės ir žynės balsas sklido tarytum iš tuštumos. Aistringi žodžiai keistai disonavo su šiuo vėsiu balsu:
Atėjo ji iš sodo
Prispaudus prie krūtinės
Du granato vaisius,
Du švytinčius obuolius.
Ji man juos davė, aš neėmiau.
Tada ranka ji smogė,
Smogė sau į krūtinę
Tris, šešis ar dvylika kartų,
Kol lūžo jai krūtinė.
– Dar kartą, – pareikalavo Stefanas. Bet niekas nebūtų privertęs Iskuhi dainuoti dar kartą. Tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo Gabrielis Bagratianas.
Tomis dienomis Bagratianų namai darėsi vis gyvesni. Beveik kiekvieną kartą, kai sėsdavo valgyti, ateidavo svečių. Žiuljetei ir Gabrieliui toks judėjimas patiko. Dabar juodu, galima sakyti, niekada nelikdavo vienu du. Ir laikas bėgo daug greičiau. Kiekviena pragyventa diena būdavo tarytum pergalė, stiprėjo viltis, kad grėsmės šešėlis sulig kiekviena diena tolsta. Artėjo liepos mėnuo. Kiek laiko jiems dar grės pavojus? Sklido gandai, kad kariaujančios šalys greitai pasirašys taikos sutartį. Taika būtų išsigelbėjimas. Pastorius Aramas irgi dažnai svečiuodavosi Johunoluko viloje. Hovsana, dar ne visai pasveikusi, prašydavo vyrą pasirūpinti Iskuhi. Ji žinojo, kaip Aramas prisirišęs prie sesers ir kaip nerimauja bent kelias dienas jos nematęs. Bet ir be Tovmasiano svečių prie Gabrielio stalo netrūko. Dažnai lankydavosi Grikoras ir jo palydovai. Grikoro nuomininkas Gonzaga Marisas irgi būdavo tarp jų. Jaunąjį graiką mėgo ne tik dėl to, kad tas grojo fortepijonu. Jis turėjo aštrų žvilgsnį gražiems ir elegantiškiems dalykams, viską pastebėdavo. Gabrielis Bagratianas nepastebėdavo nieko arba pastebėdavo retai. Žiuljetės sugalvoti drabužių modeliai, iš tiesų tik maloni pramoga be jokio aiškesnio tikslo, atidžiose Gonzagos akyse sulaukdavo įvertinimo. Tuščiai nepataikaudamas jis visada rasdavo tinkamą žodį pagirti ne tik Žiuljetės išvaizdą, bet ir jos išmoningumą, kai ji norėdavo pabrėžti Iskuhi žavesį. Jis kalbėdavo ne kaip apakintas kvailys, o kaip žinovas, kaip menininkas, tyrinėdamas, pakeldamas buku kampu susisiekiančius antakius. Taip Žiuljetės dirbtuvė dėl Gonzagos supratingumo įgavo didesnės vertės, pakilo virš kasdienybės poreikių.
Jo grožio pojūtis buvo neatskiriamas ir nuo jo išvaizdos. Gonzaga, žinoma, buvo neturtingas žmogus, tikriausiai ir jo praeitis nebuvo rožėmis klota. Bet apie tai jis niekada nekalbėdavo. Vengė Žiuljetės klausimų šia tema ne iš perdėto paslaptingumo ar kad būtų norėjęs ką nors nutylėti, o todėl, kad savo praeitį jis, regis, niekinamu gestu nubraukia, laikydamas ją nereikšminga. Nors jo pajamos, aišku, ribotos, o gal kaip tik dėl to į Bagratianų namus jis visada ateidavo gerai apsirengęs. Kadangi savo europietiško garderobo negalėjo atnaujinti, be galo rūpestingai jį saugojo. Tokia graži laikysena ir tvarkingi drabužiai Žiuljetei darė labai gerą įspūdį, nors pati to ir nesuvokė. Tačiau tai visai nepatiko abiem mokytojams Šatachianui ir Voskanianui, žadino jų pavydą ir užgaudavo savimeilę. Ypač žemaūgį Hrantą Voskanianą apimdavo tikri pavydo priepuoliai. Nei kaligrafiškai eilėmis išrašytais pergamento lapais, nei kilniu tylėjimu jam iki šiol nepavyko atkreipti ponios Bagratian dėmesio į