Kalbanti tyla. Heather Gudenkauf

šį vos juntamą prisilietimą per naktinių marškinių audinį.

      – Sakiau tau, kad nusivesiu parodyti, kur gyvena tavo tėtušis. Tik pagalvok, galėtum gyventi čia, šitame puikiame name, – nusikvatojo jis ir pasitrynė delnu krauju pasruvusias akis. – Kaip manai, ar turėtume stabtelėti ir pasakyti „labas rytas“?

      Tačiau ankstesnis jo įkarštis jau buvo priblėsęs.

      Kali nusiminusi papurtė galvą.

      – Einam negaišdami, nes man skelia galvą, – paragino jis ir šiurkščiai čiupo Kali už rankos. Bet tuo metu jį sustabdė atsiveriančių tinkleliu apkaltų durų girgždesys.

      Iš namo išskubėjo basa moteris su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, spausdama prie ausies belaidžio telefono ragelį.

      – Tai jau taip, tu pasirengęs lėkti strimgalviais, kai tik jai tavęs prireikė, kai tik pradingo jos neįkainojama mažoji mergaitė! – šaukė ji pakeltu tūžmingu balsu.

      Grifas nuščiuvo, o kai Kali žingtelėjo į priekį, kad geriau girdėtų, trūktelėjo ją prie savęs. Mergaitė pažino, kad tai Luiso žmona Kristina.

      – Man nerūpi, kad dingo dvi mergaitės. Man rūpi, kad dingo jos dukra ir kad tai tau svarbiausia! – įsikarščiavusi išrėžė Kristina. – Vos tik Antonija paskambina, tu kaipmat ir leki, pats žinai!