Kiekvienos moters svajonė. Susan Mallery

sustingdė šaltis, paskui užliejo karštis. Atrodė, kad baimė pasigalando iltis ir be gailesčio plėšo vidurius. Nors kūną varstė skausmas, ji nė nekrustelėjo, tvirtai pasiryžusi neparodyti, ką jaučia.

      – Užmezgei su ja romaną? – ramiai paklausė.

      – Taip. Ji buvo ištekėjusi, todėl abu kaip įmanydami stengėmės slopinti jausmus. Vengėme rodytis viešumoje, kad netyčia nesužinotų jos vyras. Nenorėjome nieko skaudinti. Santykiai baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Buvau visai apie juos pamiršęs, kol pasirodė Danė, tos moters dukra. Ir mano.

      Katerina atsistojo vildamasi, kad judesiai šiek tiek apmalšins skausmą. Gal tada vėl galės įkvėpti? Deja, kūną tarsi kažkas badė iki baltumo įkaitusiu žarstekliu, o nuo tokios kankynės neįmanoma pasislėpti niekur, net ir šiame erdviame kabinete.

      – Nieko apie ją nežinojau, – pasakojo toliau Markas ne- rūpestingai, lyg kalbėtų apie kokį nors nereikšmingą įvykį. – Aleksas pasiūlė atlikti DNR testą. Manau, tai puiki mintis. Tada būsime tikri. Man Danė pasirodė esanti šauni mergaitė. Labai panaši į Maršą, bet turi ir mano bruožų. Tik dabar teks būti itin apdairiems, nes tokia naujiena gali rimtai pakenkti rinkimų kampanijai.

      Katerina nebesiklausė. Markas turi vaiką… Tikrą vaiką! Juodu ką tik susipažino.

      – Pasikviečiau Danę vakarienės, – pranešė jis. – Noriu, kad ją pamatytum. Vaikams kol kas nesakysime, kas ji tokia. Tegul pirma apsipranta.

      Katerina staigiai atsigręžė. Veidas sustingo. Kažin ar pajėgs išspausti bent žodį?

      – Pakvietei ją čia?

      – Taip, šįvakar susipažinsite. – Markas atsistojo ir suėmė ją už rankų. – Danė tau patiks, pamatysi. Be to, ne kartą sakei, kad nori dar vienos dukters.

      Jis tikriausiai juokauja! Nejaugi nesuvokia, kaip ją kankina? Matyt, ne, nes šneka taip, lyg praneštų puikią naujieną. Tarsi nesuprastų, jog ji jaučiasi visiškai sutriuškinta. Juk kita moteris padovanojo jos vyrui tai, ko ji nesugebėjo!

      Aleksas atvažiavo pas tėvus gerokai prieš vakarienę. Iš pradžių ketino paskambinti, bet paskui nusprendė, kad verčiau pasišnekės su mama akis į akį. Nes vargu ar naujieną apie Danę Buchanan ji sutiko taip ramiai, kaip tikėjosi tėvas.

      Jis pasuko laiptų link, bet pamatęs iš mamos kabineto išeinančią Fijoną sustojo.

      – Sveikas.

      Aleksas iš karto prisiminė per „Discovery" kanalą matytą laidą apie vorus. Buvusi žmona jam priminė juodąją našlę, laukiančią progos suėsti savo patiną.

      – Nežinojau, kad tu čia, – burbtelėjo.

      – Nori pasakyti, kad jeigu būtum žinojęs, nebūtum čia atvažiavęs? – Žalios Fijonos akys išsiplėtė nuo jausmų antplūdžio. – Nejaugi taip baisiai manęs nekenti?

      – Nieko panašaus. – Neapykanta – gana stipri emocija, o jis šiai moteriai visiškai abejingas. Tiesa, Fijona labai graži, bet jam tai nesukelia jokių jausmų. Jeigu pasaulis būtų tobulas, žmona būtų išnykusi iškart po skyrybų. Deja, nuojauta kužda, kad ji maišysis po kojų amžinai.

      – O! Štai ir ledo karalienė!

      Atsisukęs Aleksas nusišypsojo invalido vežimėlyje atriedančiam broliui ir pasilenkė, pasiruošdamas sudėtingam jųdviejų pasisveikinimo ritualui. Tiesa, sumušti kumščiais ir pliaukštelėti delnais teko jam, nes Janas buvo sukaustytas cerebrinio paralyžiaus. Gamta pagailėjo broliui fizinės galios, bet užtai su kaupu atseikėjo proto ir kūrybingumo.

      – Ji nuolat čia sukiojasi, – pranešė Janas broliui. – Veikiausiai aš ją traukiu, tik nedrįsta prisipažinti.

      Fijona pastebimai nusipurtė ir nužvelgė liesą, susisukusį Jano kūną.

      – Nebūk šlykštus! – rėžė.

      Janas kilstelėjo antakius.

      – Pamaniau, kad po praėjusios nakties… Aleksai, gal galėtum patarti, kaip ją sujaudinti? Juk esi specialistas.

      Aleksas įsmeigė žvilgsnį į buvusią žmoną.

      – Vargu ar esu vertas tokio titulo.

      Atrodė, Fijona blaškosi nežinodama, ar pasiduoti įsiūčiui, ar maldauti toliau.

      – Aleksai, neleisk jam taip su manimi kalbėti!

      – Kodėl? Jis turi puikų humoro jausmą.

      – Kurio tu niekada nesuprasi, mažule, – pridūrė Janas. – Tai paprasčiausiai ne tavo sritis. – Jis apsisuko. – Viso, mylimoji! – mestelėjo nuvažiuodamas.

      Fijona garsiai atsikvėpė.

      – Tikriausiai niekada nesusikalbėsiu su tuo berniuku.

      – Niekada ir nebandei. – Aleksas tik gerokai po vestuvių atkreipė dėmesį, kad Fijona vos prisiverčia žiūrėti į Janą. Buvo aišku, kad žmona šlykštisi bet kokiu nukrypimu nuo to, kas jos požiūriu yra normalu. Šis atradimas papildė ilgą skyrybų priežasčių sąrašą.

      – Aleksai, nenoriu su tavimi pyktis.

      Jis nuėjo prie baro ir įsipylė stiklą viskio.

      – Aš ir nesipykstu.

      – Supratai, ką noriu pasakyti. – Prislinkusi artyn Fijona uždėjo delną jam ant krūtinės. – Baisiai tavęs ilgiuosi. Ką turėčiau padaryti, kad man atleistum? Juk nesi toks šaltas ir negailestingas, kad pasmerktum amžiams už vieną vienintelę klaidelę!