tai nebūtina. Nedideles sumas jis paliko liokajui ir namų šeimininkei, bet jie dėdės nebūtų nuskriaudę.
– Kokias nedideles?
– Kiekvienam po penkiasdešimt tūkstančių.
Mičas pažvelgė Mei į akis.
– Mano rajone penkiasdešimt tūkstančių nemaži pinigai.
Kantrybė neturėtų būti stiprioji gražuolės pusė, bet Mei neturėjo pasirinkimo. Panašu, kad Mičelas Pitvikas kur kas pastabesnis, nei ji manė. Negerai.
– Tiek neužtektų, kad jie galėtų išeiti į pensiją. Jei dėdė Armandas tebebūtų gyvas, jie kone tokią pat sumą uždirbtų kasmet, o kur dar nemokamas gyvenamasis plotas ir maistas. Jiems jau daugiau kaip šešiasdešimt ir jie neras tokio darbo kaip pas dėdę. Jo mirtis jiems reiškia pražūtį. O dabar, grįžtant prie dėdės…
– Vargu ar šiais laikais liokajai itin reikalingi, – sutiko Mičas. – Vis dėlto pasakykite man jų vardus.
Mei giliai įkvėpė. Kodėl vyrai visada tikina, kad nori jai padėti, o paskui atsisako klausytis? Kalta ji, ar siaubingas šalutinis testosterono poveikis?
– Jie jo nenužudė.
– Sakykite vardus.
Mei vėl nusišypsojo, šįkart griežčiau.
– Haroldas Tenisonas ir Džunė Pys.
– Kur jie gyvena?
– Name. – Mei stengėsi negriežti dantimis. Ją erzino karštis, ankšti bateliai, bet visų labiausiai – Mičelas Pitvikas. – Dėdės name.
– Vadinasi, jie liko pas jus.
– Na, žinoma. – Mei kantrybė galiausiai trūko. – Negaliu išmesti jų basų žiemą į gatvę.
Mičas jai nusišypsojo.
– Dabar liepa. Išmestumėte juos į žaliuojančią pievą. O kadangi to nepadarėte, dėdei mirus jie nieko neprarado.
Mei nurijo susierzinimą.
– Jie nežinojo, kad jų neatleisiu.
– Jie jūsų nepažįsta?
– Be abejo, pažįsta. Bet nežadėjau jų pasilikti, jei kas nors nutiktų dėdei Armandui. Mes niekada apie tai nesikalbėjome.
– Kiek laiko jie jus pažįsta?
– Koks skirtumas?
– Jeigu seniai, vadinasi, greičiausiai žino, kaip pasielgtumėte. Taigi kiek laiko jūs pažįstami?
– Dvidešimt aštuonerius metus.
Mičas šiek tiek išplėtė akis.
– Nuo pat gimimo?
– Ne, nuo šešerių metų, kai atsikrausčiau pas dėdę.
– Jums trisdešimt ketveri?
– Man trisdešimt ketveri.
– Neatrodote trisdešimt ketverių.
– Todėl, kad aš neištekėjusi. – Mei šypsena atrodė lyg iškalta granite. – Vedybinis gyvenimas moteris paprastai sendina.
– Ir vyrams ne į sveikatą.
– Tiesą sakant, į sveikatą. Vedę vyrai gyvena ilgiau už viengungius.
– Tik atrodo, kad ilgiau. – Mičas atsilošė ir nužvelgė Mei. – Taigi Haroldas su Džune sūpavo jus ant kelių ir maitino sausainiukais, bet manote, kad jie nežino, jog rūpintumėtės jais iki jų gyvenimo pabaigos, jei jie pribaigtų dėdę Armandą.
Mei trumpam užsimerkė.
– Jie nepribaigė dėdės Armando.
– Grįšime prie jų vėliau. Gerai, be jūsų, Haroldo, Džunės ir dėdės Klodo, ar dar kas nors paminėtas testamente?
– Ne.
– Ar jūsų dėdė turėjo verslą? – Mičas rašikliu pabeldė į bloknotą. – Ar jis buvo susijęs su verslu, kurį kas nors galėjo norėti perimti?
– Jis buvo dėdės Klodo partneris.
– Ar buvo daugiau partnerių?
– Ne. Tik dėdė Klodas.
Mičas vėl prasižiojo, bet Mei paskubėjo užkirsti kelią, kad jis nepasuktų klaidinga linkme.
– Jis taip pat nenužudė dėdės Armando.
– Juodu gerai sutarė?
– Ne. Dėdė Klodas nemėgo dėdės Armando, nes laikė jį išlaidūnu, gašlūnu ir darančiu gėdą Luisų vardui.
– Atrodo, lyg cituotumėte.
– Taip ir yra.
– Tai tiesa?
– Taip.
Mičas kilstelėjo antakius.
– Septyniasdešimt šešerių gašlūnas?
Mei atsiduso. Gal Mičelas Pitvikas ir kvailys, bet užsispyręs kvailys.
– Jis turėjo meilužę. Tiesą sakant, jie mylėjosi tą naktį, kai dėdė mirė. Ji visiems apie tai pasakoja net neklausiama. Paskui rauda.
Mičas patogiai įsitaisė kėdėje.
– Ar galėtume kiek nukrypti nuo temos?
Mei suirzusi pažvelgė į seklį.
– Ar galiu rinktis?
– Ne. Jis buvo septyniasdešimt šešerių, silpnos širdies ir mylėjosi su meiluže, kuriai… kiek? Penkiasdešimt?
– Dvidešimt penkeri. Jos vardas Stormi Klosterman. Tai neturi nieko bendra…
– Klosterman?
Mei pasidavė.
– Aktorės pseudonimas – Stormi Vezer [Išvertus iš anglų kalbos reiškia „Audringas oras“.]. Žinoma, ji laikinai nedirbo, kol draugavo su dėde.
– Aišku. – Mičas sumirkčiojo. – O kiek laiko jie draugavo?
– Septynerius metus, – nukirto Mei. – Vieną vakarą dėdė sugavo jos skėtį, šiam nuskriejus nuo podiumo. Tikras stebuklas.
Mičas išsišiepė Mei.
– Matau, nesate Stormi gerbėja.
Mei gūžtelėjo pečiais.
– Ji visai nieko. Bent jau nemanau, kad ji nužudė dėdę. Stormi negavo nė cento.
– Ar ji tai žinojo ir prieš dėdės mirtį?
– Taip. Jis labai aiškiai tai išdėstydavo visoms savo moterims.
– Buvo ir daugiau?
– Na, buvo prieš Stormi. Augdama turėjau daugybę tetų.
– Augote su dėde Armandu?
Mei toptelėjo, gal jai vertėtų pasilenkti per stalą, sučiupti Pitviką už apykaklės ir sužviegti: „Gal malonėtumėte grįžti prie dienoraščio?!“, bet rezultatas būtų priešingas. „Pasigerink jam.“
– Tėvai žuvo avarijoje, kai man buvo šešeri. Savo testamentuose jie paskyrė tris mano dėdes testamento vykdytojais ir mano globėjais. Dėdę Armandą, dėdę Klodą ir dėdę Džo. Visi trys norėjo mane globoti, todėl traukė burtus.
– Dėdę Džo? – Mičelo balsas suskambo dusliai.
– Mes nuėjome į advokatų biurą, jie traukė burtus ir laimėjo dėdė Armandas. O dabar gal galime grįžti prie jo mirties?
– O