atrodė apstulbęs. Jo akys nuslydo jos sijonu. Kimė meiliai nusišypsojo.
– Tai mano paslaptis.
Briusterio akys vėl susmigo į fotografą.
– Mūsų bičiulis irgi neišduoda savo spintos paslapčių.
– Sakiau tau, jo humoras kandus.
Vienas juodas antakis kilstelėjo.
– Tu jį pažįsti?
Ką, po perkūnais, ji čia daro? Galima sakyti, pati teršia savo reputaciją mados pasaulyje dėl kažkokio kvailelio, kuris neatskirtų madingiausio drabužio nuo grindų skuduro. Kimė gūžtelėjo.
– Buvome susitikę.
Ji suvokė, kad elgiasi paslaptingai, o Briusterį paslaptys traukia it magnetas. Jis knaisiodavosi tol, kol iškapstydavo, ką norima paslėpti, ir pranešdavo visam pasauliui. Karštligiškai trokšdama kuo greičiau nukreipti pokalbį nuo nevalyvojo fotografo, ji tarė:
– Simona gerai laikosi.
Briusteris metė žvilgsnį sau per petį į Simoną, kuri vis dar aistringai tebegestikuliavo, o lūpos judėjo pašėlusiu greičiu. Tarsi kalbėtų rožinį.
– Beria išminties perlus ištikimiems tarnams. Galima pagalvoti, kad iš jos lūpų kada nors išsprūsta nors kas nors vertinga. Mieloji, ar matei jos naująjį vaikiną? Kažkoks apšiuręs čekas, kadaise žaidęs ledo ritulį. – Jis pasivėdino išpuoselėta ranka. – Ledo ritulį.
– Nežinojau, kad ji turi naują vaikiną. O kas nutiko vyrui?
– Na, jis kažkur išdūmė paskui dar vieną anoreksikės sijoną.
– Matau, Obuolių Pyragas irgi čia. Ar bent nutuoki, kaip atrodys suknelė? – paklausė ji.
– Aš, žinoma, suknelės nemačiau, tačiau kai ką girdėjau. – Briusteris atrodė nepaprastai savimi patenkintas.
Kad ir koks šlykštus, Kimei Briusteris šiek tiek patiko. Ypač kai žinodavo naujausius gandus.
– Ką girdėjai?
Jis greitomis apsidairė ir pritildęs balsą tarė:
– Girdėjau, kad bus dvi suknelės.
– Dvi suknelės? – sukuždėjo ir ji.
Regis, išties puiku. Tai bylojo žaižaruojančios jo akys. Jis atrodė lyg tuojau uždainuosiantis Eltonas Džonas.
– Viena – nuotakai, o kita – mažytė priderinta suknelė būsimos nuotakos vaikui.
Pietra ir Aplas turėjo dvejų metų dukrelę, ir tai jau seniai nebebuvo paslaptis. Tačiau žinia, kad mažylė vilkės prie jaunosios priderintą suknelę, išties verta dėmesio.
– Turbūt juokauji.
Jam pavyko ją priblokšti, to jis neabejotinai ir siekė. Tad patenkintas išsišiepė.
– Palauk ir pamatysi. O dabar – ate, brangieji. Turiu persimesti keliais žodžiais su Valentinu, – pareiškė Briusteris ir pasišalino.
Kimė susimąsčiusi stebėjo vyrą, kurį susitiko prieš gerą pusvalandį ir kuris atrodė taip, lyg norėtų nusibraukti prakaitą nuo kaktos.
– Ačiū, kad mane išgelbėjote, – padėkojo jis.
Kimė sugavo jo žvilgsnį ir nenuleido akių.
– Kas tu toks?
– Juk sakiau. Fotografas iš Minneapolis Daily Tribune.
– Baik pliaukšti nesąmones. Tu neatskirtum dizainerio kurto drabužio, net jei ant jo būtų palikta etiketė. Niekas tavęs nesamdytų kaip mados fotografo.
Antras skyrius
Vienas antakis išraiškingai kilstelėjo, o žvilgsnis už akinių stiklų tapo dar skvarbesnis. Vyras išsitraukė vizitinę kortelę. Ji paėmė ją – išties Tribune vizitinė kortelė. Kimė garsiai perskaitė:
– Houldenas Makgregoras, fotografas.
– Aš – Houldenas Makgregoras, – patvirtino jis bijodamas, kad ji pamanys, jog vizitinė kortelė ne jo. Kimė nudžiugo, kad jam užteko proto nepulti purtyti jai rankos, mat ką tik davė suprasti Briusteriui, jog juodu pažįstami.
– Kimberlė Renton, Uptown žurnalo mados skyriaus redaktorė, – ji dar sykį pažvelgė į kortelę rankoje, lyg viltųsi joje rasti daugiau informacijos nei pirmąjį kartą. – Kas jūsų redaktorius?
Ji pažinojo daugumą savo srities žmonių, įskaitant ir Tribune mados redaktorių. Toji moteris sukramtytų jį ir išspjautų, jei tik pamatytų, kaip apsirengęs pasirodė mados renginyje.
– Marša Sampson. Turėčiau čia su ja susitikti.
– Nesi matęs savo redaktorės?
Jis papurtė galvą.
– Jei susitiksi su ja taip apsivilkęs, tavo pirmoji darbo diena bus ir paskutinė, – pažadėjo jam Kimė. Kažkas čia ne taip.
– Juk esu fotografas, ne modelis, – irzliai subambėjo jis. – Koks skirtumas, kaip aš apsirengęs.
– Matai, tai tik dar sykį patvirtina, jog nesi mados fotografas.
Jo akys buvo riešutų spalvos, labai patrauklios.
– Tai mano bandomasis darbas.
– Kas tave nusamdė?
Šį kartą jau jis atidžiai nužvelgė ją, tarsi mėgindamas atsakyti į tyliai sau užduotą klausimą. Kurį laiką klausimas tebetvyro ore, o jis mąsliai ją stebėjo.
– Mane pasamdė Retas Markamas.
– Laikraščio savininkas? Bet…
Jis skubiai apsidairė aplink.
– Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau nešdintis iš čia ir kur nors išgerti?
Tiesą sakant, šįvakar ji pabendravo su visais, su kuo reikėjo. Ketino čia pasisukioti dar kurį laiką, tačiau nieko neprarastų, jei ir išeitų. Į žurnalistiką ją atvedė pirmiausia smalsumas, kuris dabar tiesiog nedavė ramybės.
– O kam?
– Man reikia šiokios tokios pagalbos ir manau, kad tu tas žmogus, kurio ieškau.
Jiedviem susižvalgius, kažkas sukibirkščiavo. To Kimė jau senokai nebuvo jautusi.
– Originalus kvietimas. Sutinku.
Jo šypsnys buvo vangus ir tuo pat metu seksualus. Akivaizdu, kad ir jis pajuto tą kibirkščiavimą.
– Man reikia mados žinovės pagalbos. Išties negaliu apie tai kalbėti čia.
Ji buvo šiuolaikinė moteris, nepraradusi įgimto atsargumo, būtino, kad išgyventų Manhatane. Be to, turėjo mobilųjį telefoną, o dar paauglystėje motina užrašė ją į kovos menų būrelį, tad Kimė jautėsi saugi su šiuo vyruku. Beje, jos nuojauta dėl žmonių retai apgaudavo.
– Gerai. Siūlau eiti iš čia tuojau pat. – Ji paėmė jį už rankos ir nuskubėjo link išėjimo. – Toji grėsmingos išvaizdos moteris šviesiai rusvais plaukais ir yra tavo naujoji redaktorė.
Jis metė žvilgsnį į Maršą Sampson ir panarino galvą.
– Supratau.
Kaip galėdami greičiau, bet stengdamiesi nepatraukti dėmesio, juodu skynėsi kelią prie durų. Ten jis atgavo kuprinę ir jie išėjo į naktį. Palyginti su triukšminga vakarėlio atmosfera, lauke buvo tylu ir vėsu. Ampyro stiliaus pastatai su kaliojo metalo balkonėliais rikiavosi abipus gatvės. Viskas tiesiog kvepėjo Paryžiumi – žaliuojančiais medžiais ir gardžia