moters, kuri tai sugebėtų… na, Finas verčiau pastatytų tūkstantį ant raudonos spalvos žetono.
– Pasikalbėsiu su ponia Arundel. – Finas buvo skolingas savo tėvui ramybę, o Kuronės dvarui – gerą vardą tarptautinėje spaudoje, net jei tai reiškė vedybas su pripiršta nuotaka.
Karaliaus akyse suspindo palengvėjimas, o Fino sąžinę užgulė dvigubas kaltės jausmas. Tėvas mylėjo jį ir linkėjo jam kuo geriausio. Kodėl Finas nesugebėjo elgtis tinkamai, kaip jo brolis? Aleksandras visuomet žinojo, kad vieną dieną taps karaliumi, tad nuolat elgėsi nepriekaištingai ir nė karto neprivertė tėvų susirūpinti.
Finas, kita vertus, buvo atsarginis paveldėtojas. Nereikalingas. Linksmybių princas.
Palanki santuoka būtų pirmas Karūnai naudingas Fino poelgis, kurį jis visuomet atidėliojo, tačiau tėvui ėmė trūkti kantrybės.
– Ji norėtų, kad susitiktum su ja Dalase, Teksase, – tarė karalius. – Kiek įmanoma greičiau.
Dalasas. Niekuomet ten nebuvo. Blogiausiu atveju parsiveš autentišką kaubojaus skrybėlę.
Finas mintyse pertvarkė savaitgalio planus, panašu, jog teks praleisti porą labdaros puotų ir naujo klubo atidarymą Sen Tropeze.
– Rytoj dirbu, bet esu laisvas poryt.
Tėvas uždėjo delną Finui ant peties.
– Manau, tai geras pasirinkimas.
Jaunas vyras patraukė pečiais.
– Pamatysim. Kas blogo gali nutikti?
Vos ištaręs šiuos žodžius pasigailėjo – skandalai sekiojo jį kaip šešėlis. Džuljetos išdavystė buvo pirmasis, tačiau tikrai ne paskutinis, tiesiog skaudžiausias įvykis.
Ji taip jį įskaudino, nes Finas ją mylėjo, o ji jo – ne. Jei būtų mylėjusi, nebūtų protestavusi prieš visas jo vertybes: tėvą, kariuomenę, visą valdymo struktūrą, kuriai jis buvo ištikimai atsidavęs.
Kaip ironiška – du dalykai, kurie taip jį žavėjo, buvo Džuljetos aistra ir įsipareigojimas šeimai. Be jų ta moteris būtų neįdomi ir blanki, be jų nebūtų buvę ir protesto.
Tai nesvarbu, nes ji sunaikino visus jausmus, išskyrus pyktį. Pykčio Finas turėjo sukaupęs daug.
Jis atsisveikino su tėvu ir leidosi Džeimso nuvežamas prie jo Lamborghini Aventador, vis dar stovinčio prie pakrantės apsaugos tarnybos būstinės. Visą Fino gyvenimą buvo galima apibūdinti kaip dviašmenį kardą – nesvarbu, kuria puse kirsi, būsi sužeistas. Atrodė, jog jo likimas buvo būti vyru arba princu, tačiau niekuomet abiem iš karto.
Vis dėlto viduje ruseno mažytė viltis, kad piršlė jį išgelbės.
Džuljeta Viljera niekuomet nesuprato amerikiečių polinkio į lengvus pokalbius – jie tokie nuobodūs.
Ji nebuvo didelė gausių puotų gerbėja, tad norėdama išvengti dar vieno pokalbio apie kvailą žaidimą, kurį amerikiečiai vadino futbolu, ji prisispaudė dar arčiau sienos. Ši maloniai šildė nugarą ir slėpė apnuogintą Džuljetos kūną nuo veriančių žvilgsnių.
Kodėl niekas neperspėjo, jog stiliaus transformacija nepaliečia vidaus? Visas tas makiažas ir suknelės nepavertė Džuljetos moterimi, kuri mėgo lūpdažius. Ar vakarėlius.
Ją čia pasilikti vertė pareiga Elizai Arundel ir jos piršlybų bei stiliaus pokyčių agentūrai, kuri priėmė ją, pabėgusią iš Delamero ir ieškančią, kas numalšintų Fino išdavystės sukeltą skausmą.
Gal Eliza nepastebės, jei Džuljeta tyliai išsmuks pro duris ir grįš į piršlės namus Aptauno rajone, Dalase, kur buvo apsistojusi iki susiras amerikietį vyrą? Namai stovėjo vos už kelių kilometrų, o Džuljeta buvo pakankamai įgudusi vaikščioti šiais siaubingai nepatogiais aukštakulniais.
Tačiau Eliza jau brovėsi artyn rimta veido išraiška.
Per vėlu.
– Linksmai leidi laiką? – paklausė piršlė, jos tamsių plaukų kupetai siūbuojant pagal energingą muzikos ritmą.
– Fantastiškai.
Eliza pajuto sarkazmo gaidelę ir šyptelėjo.
– Tau į naudą pabūti viešuose renginiuose, ypač šitaip dailiai apsirengus. Pakviečiau tave čia, kad pasipraktikuotum, tad gana ramstyti sienas.
Priminimas privertė Džuljetą įsitempti. Ji pataisė žalios figūrą išryškinančios suknelės, kurią rekomendavo nauja draugė Denė Reinolds, liemenį.
– Nieko nenusimanau apie futbolą, – išskyrus tai, kad jos būsimasis amerikietis vyras būtinai juo domėsis. Panašu, jog Džuljetai teks perprasti suvaidinto susidomėjimo meną. – Tad bandau pratintis prie vienatvės.
Eliza nusijuokė.
– Pašok su kuo nors – nereikės kalbėtis.
Džuljeta papurtė galvą. Ji šoko tik su Finu, ir šį vakarą nebuvo pasiruošusi nutraukti šios tradicijos.
Finas.
Širdį pervėrė aštrus skausmas, kurio nenumalšino nė persikėlimas per Atlantą.
Jis sudraskė jos sielą prieš metus, tad ar dar ne laikas sveikti? Džuljeta beviltiškai troško pradėti galvoti apie jį kaip apie eilinį buvusį draugą, kurį prisiminė maloniai, tačiau šaltai.
Vis dėlto žinia apie artėjančias jo vestuves privertė ją pabėgti iš Delamero į Dalasą Teksase. Ačiū Dievui, kad tąkart odontologo kabinete vartydama žurnalą pastebėjo „EA International“ agentūros pavadinimą, kuris ir pasufleravo, kur keliauti.
– Nematau prasmės šokti su šiais vyrais.
Džuljeta nematė prasmės klijuotis dirbtinius nagus ar dažytis lūpas, tačiau negalėjo ginčytis su Eliza dėl jos piršlybų būdo.
– Nė vienas jų man netiks, – tęsė toliau. – Be to, jiems terūpi sportas. Ar daugiau pelnytų taškų pamaitins alkstančius vaikus? Ištaisys neteisybes? Ne. Tai kvaila.
Džuljeta padarė grimasą, bet prisiminė, jog nebegali to daryti. Tiesą pasakius, negalėjo ir per daug kalbėti, nes jos amerikietis vyras ieško rafinuotos žmonos, kuri sugebėtų įsimaišyti į visuomenės grietinėlę, ne tokios, kuri vengia savininkiškumo ir paviršutiniškumo. Ir Dalaso kaubojų.
Ir kaip ji galės visą likusį gyvenimą šitiek apsimetinėti?
Panašiai, kaip žadėjo apsimetinėti, jog jai neskauda širdies praradus mylimą vyrą, jaunesnįjį broliuką ir gyvenimą Delamere.
Viskas buvo įmanoma su nauju vyru, su kuriuo gyventų Jungtinėse Valstijose, kuo toliau nuo Fino vestuvių su kita moterimi.
Eliza nusijuokė ir papurtė galvą:
– Ne, ne, nesispyriok, pasakyk, kaip iš tikrųjų jautiesi. Visgi išgelbėsiu tave nuo tolimesnės įtampos – jau radau tau porą.
Džuljeta sustingo. Pagaliau. Tai, dėl ko atvyko į Ameriką.
Koks tas jos būsimasis vyras? Ar jam patinka plaukioti, buriuoti ir vaikščioti paplūdimiu? Ar jis nebus nusiteikęs prieš jos šeimos vizitus? Ar jo graži šypsena ir ar jis daug juokiasi?
Svarbiausia, ar ji sugebės jį pamilti ir užpildyti tą Fino formos ertmę širdyje?
Net Elizai prižadėjus surasti gerą vyrą, buvo rizikinga tikėtis, jog jis atstos Finą.
Būtų pakakę ir kandidato, kuris būtų šaunus.
Džuljeta nurijo staiga burnoje atsiradusį nemalonų skonį.
– Ilgai netruko – vos vakar baigiau atsakinėti į anketos klausimus.
Eliza gūžtelėjo