Uždraustas vaisius. Jennifer Rae

žinojo, kad tai, kas nutiko prieš daug metų, – ne jos kaltė. Ji buvo jauna. Pakvaišusi, naivi, nerūpestinga, bet tokio amžiaus visi vienodi. Eimė nenusipelnė to, kas nutiko, ir Lukas pasirūpino, kad ją užpuolęs netikša tai suprastų.

      Jis stebėjo, kaip ji grįžo prie staliuko, kur sėdėjo daugybę metų nematyti žmonės. Kažkada jie buvo artimesni už šeimos narius. Su jais Lukas jautėsi savimi. Atrodė, kad pirmą kartą gyvenime yra savo vietoje. Pirmą ir paskutinį.

      Kai būdavo sunku, jis prisimindavo vasarą Žaliajame rife. Ar saloje jie gyveno tik kelis mėnesius? Atrodė, kad daug ilgiau, kad vasara tęsėsi kelerius metus. Lukas salą prisiminė kaip vietą, kur buvo jaunas. Kur linksminosi ir buvo savimi. Tačiau tie laikai praėjo. Dabar jo realybė buvo darbas, atsakomybė, pinigai ir dar kartą darbas.

      Lukui jo gyvenimas patiko. Jis nenorėjo grįžti. Per tuos metus suaugo ir daug ko išmoko. Tapo stipresnis.

      Tačiau dabar lydėdamas žvilgsniu Eimę, aiškiai supykusią ir nusiminusią, nesijautė stiprus. Ir vėl jautėsi dvidešimt ketverių. Nesubrendęs. Pasimetęs. Nežinantis, ką toliau daryti. Jei dabar jam iš tiesų būtų dvidešimt ketveri, nekreiptų į tai dėmesio. Nekreiptų į ją dėmesio. Nesvarstytų, ką ji jaučia ir kaip jis su tuo susijęs. Būtų atsisėdęs prie visų ir elgęsis lyg niekur nieko.

      Tačiau jam nebe dvidešimt ketveri. Po mėnesio sukaks trisdešimt dveji. Per tiek metų jis išmoko, kad geriausias būdas išspręsti problemą – stoti prieš ją akis į akį. Jei jų vengsi, jos tik didės ir išspręsti jas bus dar sunkiau. Bėga tik bailiai. Jis nebe bailys.

      Lukas greitai pasileido per salę ir paėmė ją už rankos dar nespėjus atsisėsti.

      – Eime, atsiprašau, ne tai norėjau pasakyti.

      Ji pakėlė į jį akis. Tas pačias gražias rudas akis, kurias jis prisiminė, tik dabar kampučiuose buvo susimetusios kelios raukšlelės. Nuo juoko. Arba nuo ašarų. Gal nuo abiejų. Jei jos gyvenimas pastaruosius aštuonerius metus buvo nors kiek panašus į jo, turėjo būti ir vieno, ir kito.

      Dabar jos akyse ašarų nesimatė, bet buvo kažkas kitas. Nuožmus, netgi piktas ryžtas, kurio niekada anksčiau nepastebėjo.

      – Nesvarbu, Lukai, daug vandens nutekėjo, – tarstelėjo ir nusisuko, bet Lukas jos nepaleido. Ji jo neapkvailins. Negali būti, kad pamiršo, kas nutiko. Jis nepamiršo. Tiesą sakant, dažnai apie tai galvodavo.

      Ypač pastaraisiais metais, po Koko. Po to, kai pats vos netapo mergaitės tėvu. Lukas nuolat galvodavo, kas blogo gali nutikti, kokie pavojai tyko mergaitės. Jis tam ruošėsi. Atslūgus šokui netgi laukė.

      – Eime, – tarė, paėmė iš jos gėrimus, padėjo juos ant stalo ir atsistojo truputį arčiau jos. – Atsiprašau. – Pažvelgė jai į akis. – Tik norėjau pasakyti, kad tu vis dar užkietėjusi koketė.

      – Ar taip apie mane galvoji? – Šaltai jį nužvelgė. – Kad esu kvaila koketė, kuri nusipelnė to, kas nutiko? – sušnypštė. Lukas jautė, kaip dreba jos ranka. Akivaizdu, kad ir ji vis dar galvojo apie tai, kas nutiko tą vasarą, o jis sugebėjo jai tai priminti. Eimė žvilgsniu bėgiojo nuo vienos jo akies prie kitos. Šaltai ir nuožmiai. Jokios baimės. Tik nepasitikėjimas. Skrandžio vietoje atsivėrė tuštuma. Lukas nenorėjo, kad ji taip apie jį galvotų. Kažkodėl jam atrodė svarbu, kad ji galėtų juo pasitikėti.

      – Ne, Eime, negalvoju, bet man patinka, kad flirtuoji su visais iš eilės. Tu draugiška ir miela… gal net truputį naivi, bet man tai patinka. Visada patiko.

      Lukas nuo jos nepatraukė nei rankos, nei žvilgsnio. Negalėjo jos paleisti, kol ji nesuprato, kad jis jos pusėje.

      – Tik norėjau tave paerzinti.

      Eimė tylėjo, net nekrustelėjo. Juos supo baro šurmulys, tačiau dabar Lukas matė tik ją ir beviltiškai troško, kad ji suprastų, ką jis norėjo pasakyti.

      – Kur dingo strazdanos, saldainiuk?

      Ji kilstelėjo antakius. Piktas žvilgsnis dingo.

      – Ką?

      – Strazdanos… ant nosies… – pirštu švelniai palietė nosies galiuką. – Jos dingo.

      Lukas nevalingai nusišypsojo. Tą vasarą jie nuolat būdavo saulėje. Eimė dirbo registratūroje, bet dažnai išeidavo perduoti kam nors žinutę ar paimti siuntinį. Lukas suprato, ką ji daro. Ji tik ir ieškodavo dingsties pasimėgauti saule ir iškrėsti ką nors su jo seserimi.

      Kaip kurorto vadybininkas turėjo pasikviesti ją į savo kabinetą ir bent jau įspėti, tačiau kažkodėl negalėjo. Eimė buvo miela, linksma, neiššaukiančiai seksuali. Daugiausia, ką galėdavo padaryti, tai pliaukštelėti per pirštus, ir ji tą puikiai žinojo. Ne tik žinojo, bet ir naudojosi. Kaskart, kai ko nors reikėdavo, klapsėdavo blakstienomis ir žaviai šypsodavosi.

      Lukas pažvelgė jai į akis. Dabar ji neklapsėjo blakstienomis, tik vėrė jį nuožmiu žvilgsniu. Staiga jis pastebėjo kažką, ko nebuvo prieš aštuonerius metus. Smalsumą ir alkį, kuriuo degė pats.

      Ne, ne, ne. Taip negalima. Lukas truputį atsitraukė ir paleido jos ranką. Negali jausti tokių dalykų Eimei. Tik ne mažajai vėjavaikei Eimei. Geriausiai sesers draugei. Geriausiai jaunėlės sesers draugei.

      Žinoma, dabar ji ne tokia ir maža. Net neatrodė labai jauna… Eimė atrodė… Luko žvilgsnis nuklydo prie jos lūpų. Putlios, švelnios, padengtos rožiniu lūpdažiu. Ji atrodė… skaniai. Lukas greitai apsilaižė lūpas. Kūnu perbėgo elektra. Ji nebe saldainiukas. Gražioji nimfetė virto moterimi, kuri dabar žvelgė į jį, lyg galvotų apie tą patį kaip ir jis. Nuodėmę.

      – Aš pasikeičiau, Lukai.

      Jos balsas buvo kitoks. Jis buvo žemesnis, truputį prikimęs.