turėjo mažiausiai vieną ilgalaikę meilužę, kai Deltonas buvo dar vaikas, bet jis manė, kad Šarlenė buvo tik ledkalnio gabalėlis.
Grifinas taip pat turėtų prisiminti.
– Ji gali būti iš bet kur. Bet kuri moteris, iš bet kurio baro, bet kurios valstijos.
– Arba iš bet kurios šalies užsienyje.
Kuperis užaugo Veile, bet pagal Deltono skaičiavimus, kurie jam labai rūpėjo, kai jis tebuvo septynerių, jis apskaičiavo, kad tėvas negalėjo lankytis netoli Kolorado tuo metu. Jis slidinėjo Šveicarijoje. Kadangi Kuperio motina buvo olimpinio lygio slidininkė, Deltonas nusprendė, kad jie ten ir susitiko.
Garsiai galvodamas Deltonas pasakė:
– Net jeigu apsiribotume laiką, neįmanoma būtų atrasti visas moteris, su kuriomis jis miegojo.
– Matei pašto antspaudą ant voko? – paklausė Grifinas.
– Taip. Atgalinio adreso nėra, antspauduota vietiniame pašto skyriuje. Protingas sprendimas, juk ji nenori būti surasta. Gali būti, kad ji gyvena už kampo. O gal ji iš Toronto ir sumokėjo kažkam, kad vietoj jos išsiųstų laišką.
Deltonas pateliūskavo gėrimo likučius ir apmąstė keblią padėtį.
– Ne, klausimas yra ne su kuo jis permiegojo. Klausimas, kuri iš tų moterų jo taip nekentė, kad šitaip pasielgė?
Grifinas apsimetė mąstąs, po to gūžtelėjo pečiais.
– Manyčiau, kad visos.
Deltonas papurtė galvą.
– Ne. Sakyk, ką nori, bet tėvas buvo žavus velnio išpera. Vadinasi, reikia atmesti vienos nakties nuotykius ir nerūpestingus susižavėjimus. Kažkuri turi jį pažinoti, kad šitaip nekęstų.
Deltonas atsistojo ir pasiėmė švarką.
Grifinas kilstelėjo antakius.
– Kaip suprantu, turi įkvėpimo.
– Panašiai. Jeigu yra moteris, kuri labai nekenčia tėvo, tai yra ir kita, kuri turėtų apie tai žinoti. Ponia Fortin.
– Buvusi namų šeimininkė?
– Teisingai. Ji žinojo viską, kas vyksta tuose namuose. Ir galės papasakoti viską, ko man reikia.
– Prieš penkerius metus ji išėjo į pensiją, – priminė Grifinas. – Esi įsitikinęs, kad ją rasi? Gal ji keliauja po šalį su nameliu ant ratų?
– Tikrai nesijaudinu, kad jos nerasiu. – Deltonas išgėrė likučius. – Ji ne iš tų, kurios keliauja, mėgdavo painiotis po kojomis net tada, kai buvome vaikai. Esu tikras, kad ji tebegyvena Hiustone.
– Ei, žinai, kas padėtų ją rasti? – paklausė Grifinas.
– Mūsų motina, – atrodė, kad Deltonui aišku.
– Žinoma, galbūt. Bet aš pagalvojau apie Leinę.
Deltonas atsisuko ir įsmeigė akis į jaunesnį brolį, žiūrėjo į jį abejingu veidu, nors širdis ir suspurdėjo išgirdus jos vardą.
– Prisimeni Leinę, ponios Fortin anūkę. Kurį laiką gyveno kartu, kai mokėmės vidurinėje.
– Taip. Prisimenu ją.
– Prieš porą metų ji sugrįžo į miestą. Buvau ją sutikęs Tisdeilo labdaros renginyje. Žinojai, kad dabar ji ten dirba mokytoja?
– Nežinojau.
– Taip. Keista, m? Neįsivaizduoju, kad toks degtukas kaip Leinė galėtų mokyti pirmokėlius katalikų mokykloje.
– Spėju, pasikeitė.
Jis ir vėl bandė išeiti, bet nespėjus pasiekti durų Grifinas pridūrė:
– Nustebau, kad tu nežinai, jog ji ten mokytojauja. Ar nepriklausai tarybai?
– Žinoma, bet ten tik pareigų vardas, kadangi mes daug aukojame tai mokyklai. – Deltonas iš kišenės išsitraukė telefoną ir žvilgtelėjo į jį, lyg būtų ką tik gavęs žinutę. Paskui šiek tiek pasukiojo telefoną, tarsi rodydamas, kad turi eiti sutvarkyti reikalą. – Pasimatysime vėliau?
Šįkart nepaliko Grifinui laiko atsakyti, pasinaudojo akimirka ir išskubėjo prie lifto.
Galėjo sugrįžti į darbą – žinoma, kad turėjo daug ką padaryti – bet vietoj to sugrįžo namo, kad galėtų pradėti ieškoti Matildos Fortin. Protas ir jaudulys pilve kuždėjo, kad tai bus pirmasis svarbus žingsnis ieškant paslaptingosios paveldėtojos.
Bet pirmąkart po ilgo laiko, o gal net pirmąkart gyvenime, jis suabejojo. Ar jam reikia surasti ponią Fortin dėl to, kad nuvestų jį prie įpėdinės, ar dėl to, kad priartėtų prie Leinės?
Jis, be abejo, žino, kur yra Leinė: na, bent jau žino, kur ji dirba. Kol kas dar nenuėjo taip toli, kad ieškotų jos namų adreso. O tai daug ką pasako.
Pasako, kad jis melavo Grifinui. Deltonas ne tik žinojo, kad Leinė kreipėsi dėl darbo Tisdeile, bet ir pasirūpino, kad jį gautų. Tuo metu tikino save, kad pasielgė taip dėl to, kad Leinė yra sena šeimos draugė. Žinoma, tada jis buvo vedęs Poršiją. Bet kokios svajonės apie Leinę buvo tolimos jaunystės blykstelėjimai.
Bet dabar, praėjus beveik metams po skyrybų, kai ateitis buvo pastatyta ant kortos, jis stebėjosi savimi. Nebuvo pratęs savęs klausinėti. Bet ir meluoti taip pat. Kokia yra tiesa: jis ieško paslaptingos įpėdinės ar Leinės?
Trečią valandą po pietų Leinė Fortin stovėjo priešais Tisdeilo pradinę mokyklą ir keikė karštą saulę, tėvus, kurie vėlavo pasiimti vaikus, Deltoną Keiną ir kinų suktinukus, kurie įvynioti į popierių su sentencija.
Ant suktinuko, kurį ji praėjusį vakarą užsisakė išsinešti, buvo parašyta „Pokyčiai laukia ateityje“.
Šiandien ji gavo žinutę iš mokyklos sekretorės, jog po pamokų su ja pasikalbėti atvyks Deltonas Keinas.
Pirmoji tikra sėkmė, kurios sulaukė per visą gyvenimą, ir nepranašaujanti nieko gero. Kodėl negalėjo būti parašyta Deltonas Keinas ketina paskambinti arba Pokyčiai laukia ateityje, rytoj bus didi diena, reikia avėti pribloškiamus aukštakulnius ir Betsi Džonson suknutę, kurią pirkai iš e-Bay. Ir Spanx apatinius“.
Žinoma, ji niekada nedėvi Spanx arba aukštakulnių darbe. Jeigu likimas būtų parodęs tiesiai į Keiną, ji tikriausiai būtų užsisakiusi skrydį į… Ak, tarkime, Taitį ir būtų apkeliavusi jau pusę pasaulio.
Bet dabar ji yra čia, laukia, kol tėvai pasiims vaikus, prakaituoja svilinančioje spalio saulėje su senovišku sarafanu, kurį rado pigių drabužių parduotuvėje, su kojinėmis ir sportiniais bateliais. Apsirėdžiusi kaip kopūstuose rastas vaikas.
Iš tikrųjų jai nerūpėjo, kaip ji apsirengusi, bet labiau nerimavo dėl to, ką jis pamanys apie jos išvaizdą. Privalo padaryti gerą įspūdį.
Yra tik viena priežastis, dėl kurios pats turtingiausias ir galingiausias vyras Hiustone atvyksta su ja pasimatyti. Jis tikriausiai žino, kad jos senelė pavogė iš Keinų beveik milijoną dolerių.
Pinigus, apie kuriuos Leinė nieko nežinojo, kol prieš metus jai apie tai pranešė advokatas.
Nuo tada, kai sužinojo apie senelės turtus, Leinę kankina kaltė. Negali būti, kad senelė tuos pinigus uždirbo sąžiningai. Baigusi vidurinę, Leinė žinojo, kiek pinigų apytikriai ji turėjo. Joks taupumas ar protingos investicijos negalėtų per dešimtmetį varganų santaupų paversti milijonu.
Tikriausiai senelė pavogė tuos pinigus iš Keinų.
Leinė nelabai galėjo kreiptis į specialistus. Nepanašu, kad jie būtų persekioję senyvą moterį, sergančią Alzhaimerio