Vyriška silpnybė. Avril Tremayne

Auksinė Grandinė pabučiavo šuniukui į nosį, nenuleisdamas akių nuo žmonos kitoje stalo pusėje.

      Panašu, kad Blondinę tai papiktino. Visai suprantama – atrodė bjauriai. Ji pašoko ant kojų ir suspigo taip garsiai, kad jos balso nesulaikė net stiklinė siena. Po akimirkos stovėjo visi. Jie mosikavo, rodė pirštais, Blondinė netgi treptelėjo koja, tačiau Keitė tuoj pat parodė jai, kad susitvardytų. Pati šiame chaose atrodė visiškai rami. Dryžuotasis taip pat mėgino raminti Auksinę Grandinę, bet jį aplojo šuo.

      Pasigirdo šūksniai. Globa, atostogos, pamiršai paimti. Jie keikėsi taip garsiai, kad nuraudo net Skotas.

      Jis priblokštas atsisuko į Debę. Ar ji neturėtų skambinti policijai, kol kas nors iš tiesų nepradėjo mojuoti kumščiais? Tačiau ji ramiai sėdėjo prie kompiuterio. Vadinasi, tokios situacijos – Keitės kasdienybė? Ar dėl to ji atrodė tokia ciniška Vilos vakarėlyje?

      Skotas vėl įsiklausė į riksmus už stiklinės pertvaros. Kova dėl globos? Tikriausiai… Abiem pusėms, ko gero, truputį per trisdešimt. Vaikai turbūt maži. Kiek vaikų jie galėtų turėti?

      Įdomu, kaip dėl globos būtų kovęsi jo tėvai? Jei tik būtų pasiryžę tokiam neoriam sprendimui kaip skyrybos. Senų giminių sąjunga, bendras turtas. Bet jis niekada nematė tėvų besibučiuojančių ar bent susikibusių už rankų. Jųdviejų sąjunga buvo pernelyg tobula, kad pripažintų, jog tai klaida.

      Visgi, net jei būtų nusprendę išsiskirti, kažin ar šitaip peštųsi dėl globos. Bent jau dėl jo. Būtų šaltakraujiškai sudarę lankymo tvarkaraštį. Jį paimtų ir parvežtų taksi.

      Vyresniojo brolio globa visai kas kita. Tobulo sūnaus taikiai nepasidalytų. Galbūt dėl to jie liko drauge, žinojo, kad negalės padalyti jo pusiau?

      Gerai, kad susitikimų kambario durys atsivėrė nutraukdamos jo mintis.

      Pirmoji išėjo Auksinė Grandinė su šuneliu rankose. Jis kažką piktai aiškino savo teisininkui. Dryžuotasis laikė klientą už rankos, meistriškai vengdamas šunelio nasrų. Keitė dar kelias minutes šnektelėjo su Blondine, bet galiausiai išėjo ir jos. Keitė linkčiojo, raudonos lūpos užjaučiamai sučiauptos.

      Pastebėjus Skotą Keitės skruostai skaisčiai suliepsnojo, tačiau visas jos dėmesys buvo sutelktas į klientę.

      – To nepakaks, – tarė Blondinė. – Jis nuolat grąžina ją per vėlai. Jei tai nesiliaus, reikalausiu daugiau pinigų. Taip jam ir pasakyk, Keite.

      Keitė sušnabždėjo kažką paguodžiamo ir išlydėjo ją pro duris.

      Tuomet stojo tyla.

      Debė pažvelgė į Skotą. Kilstelėjo antakius. Jos akyse vėl blykstelėjo kibirkštėlės.

      Skotas taip pat kilstelėjo antakius. Neįtikėtina ir kartu žavu, kaip puikiai Keitė tvarkėsi su tokiomis bjaurystėmis. Taip pat neįtikėtina, kad mažas šunelis gali būti toks aršus. Nuo jo reikėtų saugoti net pitbulį.

      Keitė grįžo ramiai šypsodamasi. Tikra savo srities žinovė.

      – Skotai, – tarstelėjo tiesdama jam ranką.

      Skotas ją spustelėjo.

      – Keite, – tarė linksmai. Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas jie ruošėsi pasimylėti, o dabar turėjo tenkintis rankos paspaudimu.

      Ne. Tiesiog… ne.

      Keitė parodė į kabinetą šalia susitikimų kambario. Skotas nuėjo pirmas, atidarė sunkias, medines duris ir sustojęs viduje apsižvalgė. Kilimu išklotos grindys, masyvus stalas, o už jo didelis tamsinto stiklo langas į išorinį pasaulį. Kitas langas žvelgė į vidų – per jį Skotas matė, kaip Keitė kalbasi su Debe, nes horizontalios žaliuzės buvo paliktos atitrauktos. Pora modernių dokumentų spintelių, priešais stalą du juodi odiniai krėslai. Spalvų įnešė tik ryškus paveikslas ant sienos.

      Keitė įėjo vidun ir uždariusi paskui save duris atsisuko į jį. Stovėjo arti. Labai arti. Kreminis kostiumėlis. Raudoni plaukai. Nežemiškai žalios akys. Tuberozų kvapas.

      Sekundėlei prieš akis blykstelėjo prisiminimas apie prisegamąsias kojines.

      Jos varė jį iš proto.

      Ko gero, dėl to čiupo ją už pečių, prispaudė prie sunkių durų ir įsisiurbė į lūpas.

      TREČIAS SKYRIUS

      Keitė minutėlei sustingo.

      Nesustabdyk manęs. Antraip numirsiu.

      Skotas ragavo jos nuostabias, putlias, raudonas lūpas. Atsivėrė jam tyliai dejuodama.

      Ačiū, ačiū, ačiū.

      Jo liežuvis įslydo vidun, susipynė su josios… o ji buvo nuostabi. Saldi, karšta, aistringa. Tokia pat aistringa kaip ir jis. Tokia skani. Keitė kvepėjo dieviškai. Suspausta tarp durų ir jo kūno atrodė visiškai pasirengusi. Skotas troško prisiglausti dar arčiau, tačiau buvo pavojinga – jie galėjo išvirsti laukan prie Debės stalo. Ekshibicionizmas jo nežavėjo.

      Bet tuomet Keitė apsivijo jį rankomis ir prisispaudė dar stipriau. Stebuklas. Ištraukė jo marškinius iš kelnių ir pakišusi po jais rankas nuslydo nugara. Aukštyn ir žemyn, bet be jokio švelnumo. Vien laukinis alkis.