palikęs Stounų nuosavybes?
Džei Ty ne iš tų, kurie atverčia savo kortas, bet Violeta buvo tokia dėmesinga, kad norėjosi ja pasikliauti. Ji elgėsi taip, kad atrodė, jog turi begalę laiko išklausyti, kas jį neramina, ir pasiūlyti protingą sprendimą. Jis būtų tikras kvailys, jei nepaklausytų, ką ji, kaip verslininkė, mano. Bet jam trūko jos draugystės. Ir, jeigu būtų pats sau sąžiningas, pripažintų, kad trokšta jos kūno.
– Aš dirbu su keliais investuotojais, – pasakė jis. – Pats tvarkau reikalus. Mano dėdės sėkmei nereikėjo šeimos verslo, man taip pat nereikia.
– Esi tikras, kad tai pats geriausias sumanymas? Tiberijus leido tavo tėvui išstumti jį iš verslo ir visada gailėjosi.
– Niekas jo neišstūmė, – pataisė ją Džei Ty. – Tiberijų pričiupo vagiant iš kompanijos ir atleido.
Jos nusivylimas, juodas it debesis, užtemdė saulę.
– Jį apkaltino, – ji nuoširdžiai tuo tikėjo. – Tavo tėvas.
Džei Ty sėdėjo nepaprastai tyliai, nors jos kaltinimas buvo svarus, o jo mintys skriejo kosminiu greičiu. Normalus žmogus suskubtų ginti savo tėvą nuo tokio šmeižto, bet jis pats matė, kas dedasi su kompanijos finansais, ir žinojo, kad tėvas ne viską atskleidžia akcininkams. Todėl tėvas jo akyse virto melagiu. Be to, sūnus negynė tėvo ir dėl to, kaip Prestonas elgėsi su jo motina.
Bet Džei Ty nesiruošė tapti vienu iš negailestingų Prestono kritikų. Nors sutrikęs dėl savo tėvo, jis labai vertino ištikimybę.
– Jei tai tiesa, – abejingu balsu pasakė, – turiu dar daugiau priežasčių atsiskirti nuo kompanijos ir savo tėvo.
Violetos akyse įsiplieskė ryžtas.
– Arba gali likti ir kovoti už tai, kas priklauso tau.
Vertindamas jos narsą, su kuria ji gynė jo palikimą, jis svarstė, kad būtų protinga pasilikti Stounų nuosavybėse dar porą metų. Blogai, kad jis peržiūrėjo kompanijos finansus.
– Man nepatinka, jog esu bejėgis ir negaliu jo sustabdyti, kad nesunaikintų visko, ką sukūrė senelis.
– Suprantu tave, – jos žvilgsnis netikėtai virto skvarbiu. – Ar šitie tavo planai reiškia, kad išvyksti iš Las Vegaso?
Ji tikisi, kad jis liks? Mintis, kad nematys jos kasdien, jį liūdino. Ar jai kėlė tokius pat jausmus?
Džei Ty jos akyse ieškojo atsakymo, bet matė tik smalsumą. Tokia jau ta Violeta: ką matai, taip ir yra. Jį žavėjo jos atvirumas. Ji niekada nebijojo likti įžeista ar nuvilta.
Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis niekada jos nesivaikė.
Buvo prabėgę nedaug laiko nuo tos dienos, kai jis atvyko į Las Vegasą, tada labdaros renginyje jis ir sutiko dėdę su Violeta. Nepaisydamas akimirksniu įsiplieskusios aistros dvidešimt trejų metų merginai jis puikiai suprato, kad negali pasiduoti susižavėjimui. Nesantaika tarp merginą įvaikinusio vyro ir jo paties biologinio tėvo buvo didžiulė kliūtis. Ne mažesnė buvo ir Džei Ty plevėsos vardas.
Prieš kelionę į Las Vegasą jis pasižymėjo Majamio visuomenėje. Nutrūktgalviškai ėmė viską, ką davė gyvenimas – nuo greitų katerių, brangių automobilių iki nepasiekiamų moterų. Jam nerūpėjo, kad ką įskaudins, tenorėjo įsiteikti tėvui.
Violeta jam labai patiko, todėl nenorėjo jos pažindinti su keista šeimos politika. Be to, ji buvo ne pats geriausias pasirinkimas. Kitokia nei moterys, kurios jį sekiodavo – Violeta tikėtųsi daugiau. To, ko jis negali duoti. Atvirumo. Džiaugsmo. Pasitikėjimo. Tam, kad galėtų būti su ja, Džei Ty turėtų nugriauti savo gynybines sienas, saugančias nuo skausmo ir nevilties. Violeta išviliotų jį iš jaukaus ir tamsaus urvo ir reikalautų patirti džiaugsmą. Kaip jis galėtų tai padaryti, kai vaikystėje neturėjo tinkamų sąlygų?
Jo tėvas tikėjo, kad viskas, kas susiję su verslu, yra blogai. Džei Ty ši filosofija nuo vaikystės buvo kalama į galvą. Jo motina alkdama meilės neteko jėgų. Ją atstūmė despotas vyras, kurį ji dievino, ir jos gyvenimas virto pragaru: motina įjunko į narkotikus ir alkoholį, kaip tik tuo metu, kai Tiberijus išvyko iš miesto. Kai jam suėjo dvylika, Džei Ty jau buvo pripratęs prie tėvų abejingumo, senelis jį pamiršo, o dėdė atstūmė. Iš tėvo pusės giminaičių nebuvo. Vienintelis žmogus, kuris juo domėjosi, buvo senelė, tačiau ji savo laiką dalijo į tris dalis – Majamiui, Virdžinijai ir Kentukiui.
Tradicinė šeima. Meilė. Džei Ty niekada to nepatyrė.
Sukiodamasis šalia Violetos jis retkarčiais išvysdavo, koks turėtų būti normalus gyvenimas. Jos meilė seserims, motina ir dėdė Tiberijus vertė Džei Ty ilgėtis ir trokšti būti to šeimos rato dalimi. Bet jis pats negalėjo žengti nė žingsnio, kad priartėtų. Bet ir vienas likti negalėjo. Poreikis kam nors priklausyti nedingo. Erzino ir gundė. Ir virto viena iš senų, tamsių jo paslapčių.
Todėl jis kiekvieną naktį sėdėjo prie baro Fonteinų Chic. Jis troško bendrauti su Violeta, bet nesugalvojo, kaip ją pasiekti. Jeigu lygintume su kazino, lošti jam nesisekė. Niekada daug nelaimėdavo, bet neketino ir visko prarasti. Žaisti be rizikos buvo ne jo būdui. Jis nekantravo pulti į pavojus, bet rizikuoti prarasti širdį yra visai kas kita.
– Nežinau, kas laukia ateityje, – pagaliau pasakė jis. – Ar tu manęs pasiilgsi, jeigu išvažiuosiu?
Klausimas išmušė ją iš pusiausvyros. Violetos akys išsiplėtė, lūpos prasivėrė, bet ji neištarė nė žodžio. Jų pokalbiai dažniausiai sukosi ne apie asmeninius reikalus, niekada neperžengė ribos. Šįvakar jis pasirinko kitą žaidimo taktiką ir leido jai pažvelgti į tai, kas jį jaudina, patikėjo jai savo ateities planus.
– Man trūks tavo nuomonės verslo reikaluose, – atkirto ji ir įtariai šyptelėjo, nors akys nesišypsojo.
Paskui nukėlė koją nuo kojos, pranešdama, kad pokalbis baigtas.
– Violeta, – jis pagriebė jos ranką, kol ji nespėjo atsistoti. Atsitiktinis prisilietimas sukėlė Džei Ty daugybę jausmų. Jis geidė jos. Dėl to niekada nekilo abejonių. O tai, kas slypėjo po geismu, buvo beprotiškai pavojingas jausmas. – Aš tikrai apgailestauju dėl Tiberijaus.
Švelniai spustelėjęs jos ranką paleido. Sutriko dėl to, kad buvo sunku atgniaužti pirštus ir ją paleisti. Džei Ty troško prisitraukti Violetą ir leisti išsiverkti jo glėbyje. Žinojo, kad tai neįmanoma. Jie nebuvo tokie artimi. Šis faktas jį ne tik ramino, bet ir gniuždė.
– Ačiū, – paprastas mandagus žodis, tačiau jos balsas išdavė sumišusius jausmus. Ji bakstelėjo sau prie akies kampučio, krumpliais stabdė ašaras. – Aš labai sutrikusi.
– Aš manau, kad esi graži.
Paprastas pareiškimas iš nepaprasto žmogaus. Žodžiai, nieko neslepiantys ir be potekstės, ją sukrėtė. Jai reikėjo sekundėlės, kad nusiramintų, todėl Violeta paskubomis atsiprašė ir nuskubėjo prie baro, ten atsiplėšė gėrimams skirtų servetėlių ir nusišluostė ašaras. Kai vėl pasijuto nurimusi, sugrįžo pas Džei Ty.
– Tau viskas gerai?
Sugrįžo griežtas, nepalenkiamas verslininkas. Violeta atsakydama linktelėjo ir su palengvėjimu atsiduso. Kad ir ką ji pamatė, nors ir trumpai praskleidusi užuolaidas, nuo to Džei Ty atrodė dar įdomesnis. Ir dėl to buvo sunku.
Ji seniai suprato, kad vienas jo žvilgsnis sukelia joje hormonų audrą. Geismą ji pakentė. Yra šiuolaikiška mergina, turinti sveiką sekso troškimą. Gal nedažnai atsiduoda, bet tai nereiškia, kad jai neįdomu. Ji tiesiog buvo atsargi.
Violetos širdis suspurdėdavo, kai pastebėdavo, kad Džei Ty ja rūpinasi. Romantiškų svajonių apie tokį emociškai neprieinamą vyrą kaip Džei Ty puoselėjimas