mintis, kad reikėtų dirbti su ja, Niką suerzino. Atvirai kalbant, jis turėjo pripažinti, kad kelerius pastaruosius metus ji pradėjo jį nervinti.
– Todėl pagalvok apie tai. – Fredė vėl nusišypsojo. Ji, didelės šeimos narė, žinojo strateginę akivaizdaus atsitraukimo vertę. – Ir jei tau patiks šis sumanymas, gali perduoti prodiuseriams.
– Galiu, – lėtai ištarė Nikas. – Žinoma, kad galiu.
– Puiku. Aš čia kartkartėmis užsuksiu, jei prireiks, gali rasti mane „Valdorfe“.
– „Valdorfo“ viešbutyje? Kodėl apsistojai viešbutyje?
– Tik laikinai, kol susirasiu butą. Gal teko girdėti ką nors nuomojant netoliese? Man patinka šis rajonas.
– Ne… nemaniau, kad tu čia užsibūsi. – Jis vėl suraukė antakius. – Turiu omenyje, jog įsikursi ilgam.
– Aišku, kad ilgam. Ir iš karto noriu pasakyti štai ką: aš nežadu apsistoti pas giminaičius. Noriu sužinoti, ką reiškia gyventi vienai. Tu vis dar gyveni viršuje? Buvusiame Zako bute?
– Taip.
– Tai jeigu išgirsi apie kokią nors vietelę netoliese, pranešk.
Nikui pačiam buvo netikėta, kad akimirką toptelėjo, kaip jos atsikraustymas į Niujorką pakeis jo gyvenimą. Nepakeis niekaip, tai aišku.
– Tau labiau tiktų Parko prospektas.
– Kadaise ten gyvenau, – tarė ji baigdama savo makaronus. – Ieškau ko kito. – Argi nebūtų patogu, jei gyventų kur nors netoliese? Fredė nusibraukė plaukus nuo veido ir atsilošė kėdėje. – Rio, buvo nepaprastai gardu. Jei apsigyvensiu netoliese, kas vakarą užsuksiu.
– Gal geriau tiesiog išspirkime Niką ir tu galėsi apsigyventi viršuje. – Rio jai pamerkė. – Mieliau žiūrėčiau į tave nei į jo bjaurią marmūzę.
– Gerai, o dabar… – Ji pakilo ir pabučiavo Rio į randuotą skruostą. – Zakas prašė, kad Nikas išeitų į salę, kai baigs vakarieniauti, ir paskambintų.
– Tuoj ateisiu.
– Perduosiu jam. Gal dar kiek pabūsiu ir pasiklausysiu. Iki, Rio.
– Iki, lėlyte. – Rio toliau švilpavo po nosimi grįždamas prie viryklės. – Mažoji Fredė jau suaugusi mergina. Graži kaip paveikslėlis.
– Taip, visai nieko. – Nikas pasipiktino, kad ji atėjo pasikvepinusi pikantiškais kvepalais ir suvirpino visas jo jusles. – Tačiau dar gana naivi. Ji net neįsivaizduoja, su kuo teks susidurti šiame mieste ir šiame versle.
– Todėl tu ją saugosi. – Rio pliaukštelėjo mediniu šaukštu per savo platų delną. – Arba aš tave prigriebsiu.
– Giriesi. – Nikas čiupo savo alų ir lėtai išėjo.
Be kitų dalykų, Niujorke Fredei be galo patiko, kad perėjusi du kvartalus bet kuria kryptimi gali pamatyti ką nors nauja. Suknelę parduotuvėje, veidą minioje, sukčių, ieškantį naivuolių. Ji žinojo, kad tam tikra prasme yra naivi – kaip kiekviena moteris, su meile ir rūpesčiu užauginta šeimos, gyvenančios mažame miestelyje. Galbūt niekada nesugebės orientuotis dideliame mieste taip kaip Nikas, tačiau jautė nestokojanti sveiko proto. Juo Fredė ir pasinaudojo planuodama pirmąją dieną mieste.
Per pusryčius kramsnodama ragelį ji stebėjo miestą pro viešbučio langą. Čia Fredė norėjo daug ką nuveikti. Apsilankydama dėdės Michailo dailės galerijoje nušautų du kiškius vienu šūviu. Atsigriebtų už ilgą nesimatymą ir paklaustų, gal jo žmona Sidnė, pasinaudodama savo ryšiais nekilnojamojo turto nuomos srityje, galėtų sužinoti apie laisvus butus jos pageidaujamame rajone.
Be to, nepakenktų dėdei Michailui ir kitiems šeimos nariams užsiminti, kad ji tikisi dirbti su Niku šiam kuriant naują garso takelį.
„Tai nelabai sąžininga, Frede“, – pasakė ji sau ir įsipylė antrą puodelį kavos. Tačiau meilei ne visada rūpi sąžiningumas. Ir niekada netaikytų tokio švelnaus spaudimo, jei netikėtų savo gebėjimais. Muzika ir žodinė kūryba – ta sritis, kurioje ji gerai jautėsi ir savimi visiškai pasitikėjo. Pasitikėjimo stigo tik siekiant sužavėti
Niką.
Žinoma, vos jiems ėmus dirbti kartu jis liautųsi žiūrėjęs į ją kaip į mažąją pusseserę iš Vakarų Virdžinijos. Aišku, ji niekada negalės varžytis kaip lygi su temperamentingomis, stulbinančiomis moterimis, kurios traukia jo dėmesį. Todėl ji veiks tylomis ir suras kelią į jo širdį per jų bendrą meilę muzikai, pagalvojo Fredė ir linktelėjo.
Galų gale juk viskas jo paties labui. Iš visų pasaulio moterų ji labiausiai jam tinka. Jai tik reikia priversti Niką tai suvokti.
Nusprendusi, kad geriausia iškart griebti jautį už ragų, Fredė pakilo nuo stalo ir nuskubėjo į miegamąjį apsirengti.
Po valandos Fredė išlipo iš taksi priešais Soho galeriją. Buvo penkiasdešimt procentų tikimybė, kad dėdę ras čia. Jis lygiai taip pat galėjo leisti laiką jųdviejų su Sidne namuose Konektikute, ten kurti skulptūras ar žaisti su vaikais. Be to, visai tikėtina, kad jis gali būti pas tėvą ir padėti jam nudirbti dailidės darbus kur nors mieste.
Gūžtelėjusi pečiais Fredė patraukė vitražinio stiklo duris. Jeigu neras Michailo čia, nulėks į Sidnės biurą arba ieškos teisme Reičelės. Jei ir jų nepavyks rasti, paieškos Besės televizijos studijoje arba Alekso jo policijos nuovadoje. Su šypsena pagalvojo: kad ir kur pasuktų, rastų ką nors iš gausios savo giminės.
Pirmiausia mažoje saulės apšviestoje galerijoje ji pastebėjo Michailo skulptūrą. Nors šio darbo dar nebuvo mačiusi, Fredė iš karto atkreipė dėmesį į jo braižą ir kūrinio objektą. Michailas iš prabangaus raudonmedžio išdrožė savo žmonos atvaizdą. Į madoną panaši Sidnė ant rankų laikė kūdikį. Fredė žinojo, kad tai jų jauniausia duktė Lorelė. Prie Sidnės kojų sėdėjo trys skirtingo amžiaus ir ūgio vaikai. Priėjusi arčiau Fredė atpažino savo pusbrolius Grifą ir Adamą bei pusseserę Moirą. Negalėdama atsispirti ji pirštu perbraukė kūdikiui per skruostą.
Kurią nors dieną taip ji laikys savo pačios vaikutį. Jųdviejų su Niku.
– Aš faksogramų nelaukiu! – sušuko Michailas įeidamas į galeriją iš tolimesnio kambario. – Tu lauk! O aš turiu dirbti!
– Bet, Mikai, – pasigirdo graudus balsas iš kambario. – Iš Vašingtono sakė…
– Ar man rūpi, ką sako tie iš Vašingtono? Nemanau. Pasakyk, kad jie gaus tris, ne daugiau.
– Bet…
– Ne daugiau, – pakartojo Michailas ir uždarė paskui save duris. Eidamas per galeriją kažką murmėjo panosėje ukrainietiškai. Fredė kilstelėjo antakį – tų žodžių jai geriau nesuprasti.
– Labai išraiškingai pasakyta, dėde Mikai.
Jis nutilo nebaigęs savo labai kūrybingų keiksmų papliūpos.
– Frede. – Prapliupęs juoku Michailas pakėlė Fredę nuo žemės, lyg ji svertų ne daugiau nei skudurinė Onutė. – Vis dar tokia pat lengvutė, – tarė nuleisdamas ant žemės ir pabučiavo. – Kaip laikosi mano gražuolė?
– Labiau džiaugiuosi, kad esu Niujorke ir pavyko tave užtikti.
Jis, kaip ir jo keiksmai, buvo smarkus ir egzotiškas, su Stanislaskiams būdingomis aukso spalvos akimis ir varno juodumo plaukais. Fredė dažnai galvodavo: jei mokėtų tapyti, tai nutapytų visus šios ukrainiečių šeimos narius ryškiais potėpiais ir spalvomis.
– Kaip tik žavėjausi tavo darbu, – tarė ji. – Nepaprastai