Tikrai, jokio spaudimo. Samantha Hunter

neturi šeimos, kuri padėtų, neturi kur eiti?

      Džoana pasimuistė ant kėdės. Turėjo pasakyti ką nors, kuo jis patikėtų.

      – Na, turiu brolį, tačiau, tiesą sakant, jis nelabai nori mane priimti. Be to, stengiuosi pasislėpti. Nenoriu, kad Lenis mėgintų mane surasti. Jis taip nesielgtų, bet, žinai, atsarga gėdos nedaro.

      – Kodėl? – Benas nuleido balsą, primerkė akis.

      – Na, maniau duodanti jam pinigų sunkvežimio remontui, bet paaiškėjo, kad jie buvo skirti narkotikų prekybai. Prisiekiu, nė nenutuokiau, – skubriai ištarė ji, apsimesdama esanti apimta nevilties. – Nenutuokiau, kad jis juos pirko ir perpardavinėjo, kol atsiradus trūkumui Lenis įsipainiojo į bėdą, aš atsisakiau padėti, ir jis smarkiai supyko.

      – Ir…

      – Na, jis pasidarė agresyvus, žinojau, jog bus bėdų, jei pasiliksiu, todėl pavogiau jo sunkvežimį, kad iš ten pabėgčiau. Žinai, jis buvo man skolingas. Atidaviau jam šimtus dolerių.

      – Ir nenutuokei, kad jis prekiavo narkotikais?

      – Ne. Kelis kartus jis juos vartojo, bet apie prekybą nebuvo nė kalbos. O aš su tuo niekaip nesusijusi, – įtikinamai kalbėjo ji. – Maniau, jog jis geras vyrukas, tačiau klydau.

      Kelias minutes Benas atidžiai ją stebėjo, ir Džoana sugniaužė ant stalo kumščius, parodydama nesumeluotą įtampą.

      – O kur dabar tas sunkvežimis?

      – Iškeičiau jį į automobilį naudotų mašinų prekyvietėje, žinai, pakelėje, pardavėjas nieko neklausinėjo, nes sunkvežimis buvo vertas daugiau nei tas automobilis, kurį gavau. Sumokėjau jam papildomai, kad niekam nepasakotų. Paskui likau be pinigų, be to, įkyrėjo gyventi mašinoje, todėl ėmiau ieškoti darbo.

      Ji pastebėjo, kaip Kalahanas ištiesė stuburą.

      – Aišku. Tai bijai, kad tas vyrukas tave atsivys? Tas Lenis.

      – Jis tikriausiai taip nesielgs, bet jei ir sugalvotų, niekada nepamanytų, jog apsistojau čia, – pasakė Džoana šypsodamasi, neva patenkinta savimi. – Jis manys, jog grįžau į San Diegą.

      Benas neatsakė šypsena.

      – Tačiau gali būti, kad jis tave susiras. Nemėgstu, kai atsiranda tokių bėdų man nežinant. Nepasakei Čarliui visos tiesos.

      Ji susiraukė ir taip pat pasilenkė, kad atsidurtų arčiau. Beno vyzdžiai išsiplėtė – iš šito ir to, kaip jis prieš tai į ją žiūrėjo, Džoana suprato jį traukianti. Tai suteikė šiokios tokios persvaros.

      – Žinau, labai atsiprašau, – pasakė ji ir vėl apsilaižė lūpas taip parodydama, kad nervinasi. – Bet turėjau pabėgti, padariau tai, ką turėjau padaryti. Tiesiog noriu grįžti į savo gyvenimą. Tikrai nemanau, jog Lenis manęs ieškos. Jis ne toks ambicingas. Esu tikra, kad jis jau spėjo rasti kitą rėmėją.

      Žinoma, jokio Lenio nebuvo, todėl Džoana buvo šimtu procentų įsitikinusi, kad niekas neatvyks jos ieškoti.

      Benas pasvarstė, paskui lėtai linktelėjo.

      – Ar jis nepranešė policijai, kad pavogei jo sunkvežimį?

      Ji prunkštelėjo.

      – Tuomet rizikuotų, kad papasakosiu jiems apie narkotikus.

      – Tiesa, – linktelėjo Benas. – Na, džiaugiuosi, kad ištrūkai. Tau gerai sekasi dirbti, todėl neprieštarauju, kad liktum. Bet jei jis vis dėlto pasirodys arba kils kitokių bėdų…

      – Aš išeisiu, – užbaigė ji.

      – Ne. Pasakysi apie tai vienam mūsų – man arba Čarliui.

      Jis tikras riteris, pamanė Džoana. Dėl to jį saugoti lengviau, bet meluoti sunkiau.

      – Aha, gerai. Taip ir padarysiu, – pažadėjo ji.

      – Puiku. Ar turėčiau žinoti dar ką nors?

      – Aš labai gera padavėja. Dirbsiu sunkiai, nekišiu rankų į kasą. Išskyrus tą sunkvežimį, nesu pavogusi nė cento, todėl tau nereikia jaudintis. Man tiesiog reikia atsistoti ant kojų, – pasakė ji, stengdamasi suvaidinti žmogų, kuriam jis norėtų padėti, kuris patyrė rūpesčių, bet pats jų nesukels.

      Benas linktelėjo ir atsilošė.

      – O kaip tavo brolis?

      – Jis mane seniai atstūmė. Kai mirė tėvai, mano likimas jam nelabai ir rūpėjo.

      Atsiprašau, Džerodai, Džoana mintyse atsiprašė brolio, už kurį geresnių nėra. Ji beprotiškai mylėjo brolį, o jis visada ją palaikė ir palaikys, bet ji pažinojo daugybę žmonių, kurių šeimose taip nėra. Galvodama apie mamą Džoana visada stebėdavosi, kaip lengva kai kuriems palikti tuos, kuriuos turėtų mylėti labiausiai.

      – Sunku. Na, jei tik nori, gali dirbti.

      Džoana su palengvėjimu nusišypsojo. Benas patikėjo. Ją priėmė.

      – Ačiū. Esu labai už tai dėkinga. Ir už susitarimą dėl nuomos. Tikrai nenorėjau ieškotis motelio, be to, Čarlis sakė, kad artimiausias yra už dešimties mylių, – pridūrė ji. – Ir žinai, kai kuro kainos tokios didelės…

      – Gerai, kad butu naudojamasi. Ar tau ten ko nors reikia? Bute mažai daiktų.

      – Man daug ir nereikia. Bet reikėtų susirasti išparduotuvę ir įsigyti kelis ventiliatorius. Naktį ten karšta, – pasakė ji ir išsiblaškiusi nubraukė nuo skruosto ištrūkusią plaukų sruogą.

      Benas atidžiai stebėjo šį judesį, ir Džoana nustebo pajutusi kraujyje sukirbėjusį susidomėjimą.

      – Namie galbūt turiu vieną kitą atliekamą. Galėsiu šįvakar užnešti.

      – Nereikia, aš…

      – Man nesunku. Rytoj temperatūra turėtų perkopti šimtą. Nėra prasmės nepatogiai jaustis. Ten ir taip mažai vietos.

      – Ačiū, – šypsodamasi ištarė ji. – Ar viskas?

      – Aha, kol kas. Ačiū, – tarė Benas ir atsistojo, taigi ji padarė tą patį.

      Ūgiu Džoana kone prilygo jam, bet jis vis tiek keliais coliais pranoko jos penkių pėdų vienuolikos colių stotą, be to, buvo kur kas stambesnis.

      Vis dėlto Džoanai yra tekę suimti tokio dydžio vyrukų, ir ji nesusilaikiusi susimąstė, koks jausmas apimtų galynėjantis su Benu Kalahanu.

      Kol niekaip neišsidavė, ji nustūmė tą mintį šalin, pasisuko durų link ir išėjo netarusi daugiau nė žodžio.

      Benas Kalahanas gudrus ir įžvalgus. Eidama pro virtuvę ir lipdama laiptais į mažąjį butą Džoana žinojo, kad jos laukia nelengvas darbas. Jai privalo pavykti, nuo to priklauso jos karjera ir galbūt jo gyvybė.