Saldžios šnekos. Susan Mallery

atsistoti, treptelėti koja ir priminti, kad tai ji, Klerė, yra nuskriausta. Kad pati Nikolė prieš daugelį metų atsuko jai nugarą ir nesiteikė pakeisti požiūrio. Kad ji, Klerė, buvo kaltinama dėl to, dėl ko jai skaudėjo širdį nė kiek ne mažiau nei seserims. Tačiau čia prabilti apie tai nebuvo jokios prasmės. Klerė į ligoninę atvažiavo turėdama kitą tikslą.

      – Aš niekur nevažiuosiu, – tarė atsistojusi. – Tau reikia manęs. Nikolė sunkiai atsiduso.

      – Man reikia daugelio dalykų, bet tik ne tavęs. Vajatai, argi aš tavęs neprašiau mane nušauti? Kodėl nepaklausei? Vajatas uždėjo ranką jai ant peties.

      – Juk sakiau, kad negaliu to padaryti.

      – Visi vyrai niekam tikę, – subambėjo Nikolė ir vėl atsisuko į Klerę. – Gal galėčiau nešdintis iš čia? Man skauda, esu pavargusi ir noriu namo.

      – Mano automobilis stovi prie pat durų, – pasakė jai Klerė. – Aš žinau kelią ir galiu parvežti.

      – Mes tavimi didžiuojamės.

      Slaugytoja užjaučiamai nusišypsojo Klerei ir nustūmė vežimėlį prie lifto. Klerė nusekė iš paskos nežinodama nei ką sakyti, nei ką daryti. Juk negalėjo Nikolės jėga įsodinti į savo automobilį. Gal geriau leisti Vajatui ją parvežti, o ten jau ji perims vadeles į savo rankas.

      Vis dėlto skaudu būti atstumtai ir ignoruojamai. Tikėjosi visai ko kito.

      „Aš viską pakeisiu“, – tarė sau Klerė išeidama į ramų, vaiskų pavasario rytą.

      Prieš pat įėjimą stovėjo didžiulis sunkvežimis. Vajatas atidarė keleivio dureles, įkėlė Nikolę ir padėjo jai įsitaisyti.

      Klerė skausmingai stebėjo, su kokiu švelnumu ir rūpesčiu Vajatas tai daro. Ir slapčia troško pati patirti nors kiek tokio vyriško švelnumo ir dėmesio. Ne iš Vajato – iš ko nors. Troško jausti vyro dėmesį ir rūpestį. Troško draugų ir šeimos. Troško pilnaverčio gyvenimo.