Netikėtai stipriai. Nora Roberts

malonumu suknežintų ir jos.

      – Tiesą sakant, nesunkiai jus tokiu palaikyčiau. O manieros tai tikrai tinka nusikaltėlių pasaulio atstovui. Esate storžieviškas, kandus ir piktas.

      Jam nė velnio nerūpėjo, ką ji mano apie jo išvaizdą ir elgesį, bet atėjo metas viską paaiškinti.

      – Aš esu Niko brolis, tiksliau, įbrolis. Jo motina ištekėjo už mano tėvo. Aišku?

      Reičelės akys išliko budrios, bet dabar jose sužibo susidomėjimo kibirkštėlė.

      – Nikas sakė, kad neturi giminaičių.

      Akimirką jai pasirodė, jog plieninėse jo akyse pamatė nuoskaudą. Staiga ji dingo ir vėl liko tik šiurkštumas.

      – Jis turi mane, visai nesvarbu, nori to ar nenori. Aš galiu sau leisti pasamdyti tikrą advokatą, todėl norėčiau, kad man viską papasakotumėte, o toliau reikalus perimsiu pats.

      Šįkart ji ne tik tvirtai sukando dantis, bet ir beveik suurzgė.

      – Taip jau nutiko, kad aš esu tikra advokatė, Maldūnai. Jeigu Lebekas nori kito gynėjo, tegul pats ir pasako.

      Jis pasistengė sukaupti paskutinius kantrybės likučius.

      – Tai mes išsiaiškinsime vėliau. O dabar norėčiau sužinoti, kas, po perkūnais, čia dedasi.

      – Gerai, – piktai iškošė Reičelė ir žvilgtelėjo į laikroduką. – Galiu skirti jums penkiolika minučių su sąlyga, kad kalbėsimės, kai aš valgysiu. Po valandos turiu būti teisme.

      2

      Elegantiška, seksuali, vilkinti trijų dalių kostiumėlį, – Zakas pamanė, kad taip atrodanti mergina pasirinks kokį nedidelį madingą restoranėlį, kur galima paskanauti įmantrių makaronų patiekalų užsigeriant baltuoju vynu. Tačiau ilgakojė Reičelė dideliais žingsniais nužirgliojo šaligatviu, jam net nereikėjo lėtinti tempo.

      Sustojusi prie gatvės prekiautojo ji užsisakė dešrainį – su įvairiausiais priedais – ir gazuoto gėrimo, tada pasitraukė į šalį leisdama išsirinkti Zakui. Nuo minties apie ką nors panašaus į dešrainį tokį ankstyvą metą jam net sutraukė skrandį. Todėl nusprendė apsiriboti tik gazuotu gėrimu – su daug cukraus ir kofeino – ir cigarete.

      Reičelė atkando pirmą kąsnį, nuo nykščio nusilaižė garstyčias. Per svogūnų ir kitų pagardų kvapą Zakas pajuto silpną jos kvepalų aromatą. Lyg eitum per džiungles, susiraukęs pagalvojo. Aštrūs, nemalonūs kvapai ir staiga visai netikėtai užuodi egzotišką, viliojantį vijoklinį augalą, apsipylusį ryškiais, gardžiai kvepiančiais žiedais.

      – Jis kaltinamas vagyste su įsilaužimu, – pilna burna pasakė Reičelė. – Nedaug šansų, kad pavyks kaip nors sušvelninti bausmę. Buvo sugautas lipantis per langą su kelių tūkstančių dolerių vertės vogtais daiktais.

      – Na ir kvailys. – Zakas vienu gurkšniu nugurkė pusę skardinės gėrimo. – Jam visai nėra reikalo vogti.

      – Tai visai nesvarbu. Jis buvo sučiuptas, pareikšti kaltinimai, o jis ir neneigia savo kaltės. Apygardos prokuroras sutinka tartis, siūlo jam lygtinę bausmę ir viešuosius darbus, jeigu Nikas sutiks bendradarbiauti.

      Zakas išpūtė dūmus.

      – Tada jis bendradarbiaus.

      Reičelė kilstelėjo kairįjį antakį ir vėl nuleido. Ji neabejojo, jog Zakarijus Maldūnas tiki galįs bet ką priversti šokti pagal savo dūdelę.

      – Nuoširdžiai abejoju. Nors ir išsigandęs, jis labai užsispyręs. Ir ištikimas „Kobroms“.

      Zakas burbtelėjo nepadorią repliką apie „Kobras“. Reičelė turėjo su juo sutikti.

      – Na, gal tai ir tiesa, bet nieko nekeičia. Jo ankstesnių nusižengimų sąrašas gana ilgas, bus nelengva priversti teisėją jį pamiršti. Tiesa, nusikaltimai nelabai rimti, daugiausia sukčiavimai, vogtų daiktų pardavinėjimas. Šis bandymas pirmas sunkesnių nusikaltimų kategorijoje, tai gali padėti sumažinti bausmę. Manau, pavyktų pasiekti, kad skirtų trejus metus. Jeigu gerai elgsis, kalės vienus.

      Zakas geležiniais pirštais sulankstė gėrimo skardinę. Staiga užplūdusi baimė sukėlė šleikštulį.

      – Nenoriu, kad jis sėstų į kalėjimą.

      – Pone Maldūnai, aš advokatė, ne burtininkė.

      – Savininkas juk atgavo pavogtus daiktus, tiesa?

      – Taip, tačiau tai nesumenkina nusikaltimo. Be to, dingo prekių dar už kelis tūkstančius.

      – Sumokėsiu. – Kaip nors. Zakas nusviedė skardinę į šiukšliadėžę. Ji atsitrenkė į kraštą, susvirduliavo ir įkrito vidun. – Paklausykite, aš padengsiu nuostolius. Nikui tik devyniolika. Jeigu įtikintumėte prokurorą, kad teistų jį kaip nepilnametį, būtų daug lengviau.

      – Valstija griežtai baudžia gaujų narius, nemanau, kad pavyks.

      – Jeigu jūs negalite to padaryti, rasiu, kas galės. – Zakas spėjo pakelti ranką, kad apsigintų nuo Reičelės smūgio. – Žinau, pernelyg šiurkščiai užsipuoliau. Atsiprašau. Aš dirbu naktimis, todėl rytais nekaip jaučiuosi. – Net ir toks atsiprašymas Zaką erzino, bet jam reikėjo šios advokatės pagalbos. – Prieš valandą paskambino vienas iš Niko draugužių ir pasakė, kad mano brolis visą naktį praleido už grotų. Ateinu čia, pamatau jį – vėl ta pati dainelė. „Man nereikia tavęs. Nieko nereikia. Aš pats susitvarkysiu.“ – Jis numetė nuorūką, sutrynė batu ir prisidegė kitą cigaretę. – Žinau, jis siaubingai išsigandęs. – Zakas atsiduso ir susigrūdo rankas į kišenes. – Be manęs jis nieko daugiau neturi, panele Stanislaski. Padarysiu viską, kad tik jis nesėstų į kalėjimą.

      Reičelė buvo geraširdė, bet šįkart pasistengė atrodyti kieta. Ji kruopščiai nusišluostė rankas popierine servetėle.