Jillian Hart

Meilės kaimynystėje


Скачать книгу

puiku, Kirbe.

      – Aš ne toks kaip visi. Niekada nesirenku lengvo kelio. Draugai vadina mane Semu.

      Draugai?

      – O kaip tave vadina priešai?

      – Mirtinai pavojingu su M-161. – Jo atšiaurus veidas buvo lyg iš akmens.

      Kraują užliejo adrenalinas. Viskas, metas bėgti vidun ir užsirakinti. Niekas negrės kitapus durų. Juk vyras, paminėjęs šautuvą, turi būti pavojingas?

      – Nemažai laiko praleidau kariuomenėje.

      Gerai, jis tai pasakoja dabar, ką tik mirtinai ją išgąsdinęs. Kas šitas žmogus? Kirbė dar porą sykių giliai įkvėpė, nusišluostė delną į kelnes ir įsistebeilijo į jį. Saulės nutviekstas, rankas nekaltai susigrūdęs į priekines kišenes, jis atrodė visai nepavojingas.

      Jos vaizduotė laki.

      – Ačiū, kad paaiškinai. Akimirką maniau, kad esi pabėgęs kalinys.

      – Ne, tik vyrukas, atėjęs pataisyti vandentiekio gretimame name.

      Jis pakreipė vieną lūpų kamputį bandydamas nusišypsoti, tačiau bandymas nepavyko. Jo veidas atrodė per griežtas šypsenai.

      – Atsiprašau, jei tave išgąsdinau. Nenorėjau.

      – Tikrai? Duosiu patarimą. Kitą sykį prisistatydamas moteriai neminėk kovinio ginklo.

      Jis susiraukė.

      – Juokavau dėl to. Bičiuliai vadina mane juokdariu.

      Juokdariu? Jis atrodė mirtinai rimtas. Apie jį nebūtum galėjęs pasakyti nieko linksmo. Tačiau jis buvo aukštas ir puikiai sudėtas, taigi ji neketino ginčytis. Jei jis mano, kad yra linksmas, ji su malonumu leis jam taip manyti.

      Bent jau jos širdis vėl plakė beveik įprastu ritmu.

      – Puiku, o dabar jau eisiu vidun. Buvo malonu susipažinti…

      „Kad ir kuo būtum vardu…“

      – Semas.

      „Ką?“ Jos pulsas šoktelėjo.

      – Semas Gardneris. – Jis įsmeigė į ją kietą it uola rudų akių žvilgsnį. – Turbūt turėjau tinkamai prisistatyti. Kad tokia baikšti kaip tu moteris jaustųsi patogiai.

      Ją būtų įžeidęs jo tonas, jei ne akyse blykstelėjusios linksmos kibirkštėlės. O, ji pažįsta tokius vyrus. Pernelyg pasitikintis ir besimėgaujantis savo grožiu. Argi jis dabar neturėtų taisyti vandentiekio gretimame name? Kam ją erzina? Vyras pakėlė antakį ir granito veide pasirodė labiau reikalavimas nei klausimas.

      – Pasakiau savo vardą. Taigi būtų mandagu, jei tu pasakytum savąjį.

      – Nesakiau, kad esu mandagi.

      – Brangioji, tai parašyta tavo persikų ir grietinėlės spalvų veide.

      Jo lūpose pasirodė šypsenos užuomina.

      – Nagi drąsiau. Juk gali pasakyti. Mano vardas…

      – Kirbė. Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios lindai per mano gyvatvorę?

      – Žinoma, yra. Tik dėl rimtos priežasties laužiuosi per gyvatvores. Aš patekau į bėdą.

      – A, supratau. – Aišku, štai dėl ko jis čia. Dėl ko skleidžia savo žavesį. Jis kažko nori. – Leisk, atspėsiu. Tu nori skubiai paskambinti į užmiestį mano telefonu.

      – Ne, o tu siūlai? Aš sugalvočiau, kam paskambinti į užmiestį.

      – Ne.

      Ką jis daro? Semas Gardneris ne toks kvailas, kad erzintų simpatišką merginą, ypač tokią tariamai gerą ir nekaltą, nes jis jau pasimokęs. Tai nieko gero nežada. Sujudinti gyvačių lizdą būtų mažiau pavojinga, nei prasidėti su tokiomis tyruolėmis.

      Štai kodėl jis tai daro. Pastebėjo, kaip ji nužiūrinėja jį nuo galvos iki kojų tarsi potencialią vedybų auką. Vienišos tam tikro amžiaus moterys turi tokį įprotį, todėl jis privalo aiškiai parodyti. Jis nėra kandidatas šventajai santuokai. Įdomu tik, ar ji suprato užuominą?

      Ji patempė lankelio formos lūpas. O taip, iš jo tikėjosi blogiausio.

      – Nori, kad sutepčiau sumuštinį? Nubėgčiau į ūkinių prekių parduotuvę? Paskolinčiau pinigų? Senelė perspėjo mane dėl tokių vyrų.

      – Dėl gerų vaikinų?

      Jos dailūs antakiai išsilenkė virš tobulų dangaus mėlynumo akių. Jam pavyko ją įžeisti.

      „Gerai.“ Misija baigta.

      – Ne, dėl vyrų, bandančių tyčia įžeisti moterį.

      „O, susimoviau.“

      Ji sumanesnė, nei atrodo.

      – Negalima kaltinti vaikino, kad nori padaryti neišdildomą įspūdį.

      – Neišdildomą? Tau geriau sektųsi, jei užsimaukšlinęs slidininko kaukę prašytum atiduoti visus pinigus. Jausčiausi labiau atsipalaidavusi.

      – Keletą minučių priverčiau tave tikėti, kad esu blogiukas. Nagi, mačiau tą žvilgsnį, kai puolei prie durų.

      – Nepuoliau.

      – Buvai pasiruošusi pulti.

      – Galbūt, tačiau tu tikrai neprimeni vyro, kuriuo galima pasitikėti.

      Tai pasakiusi ji nuraudo. Ir gal net ryškiu raudonu rašalu iškeverzojo sau ant kaktos: „Vieniša ir ieškanti.“

      Jis mokėjo perprasti žmones, štai kodėl taip greitai buvo paaukštintas, kai tarnavo ginkluotosiose pajėgose. Žinojo, kad simpatiškos tam tikro amžiaus šviesiaplaukės, nemūvinčios žiedo su deimantu ant kairiojo bevardžio pirštelio, nori tik vieno. Taip, jis bus atsargus su ja. Draugiškas, bet atsargus.

      – Tai padėsi man ar ne?

      – Pagalvosiu.

      Kol galvojo, ji gurkštelėjo kavos – iš už keturių žingsnių jis užuodė šokoladą ir kofeiną. Šis įmantrus gėrimas turbūt su dviguba porcija plaktos grietinėlės ir dar su ta biria šokoladine karamele. Ji stebėjo jį, dailiai siurbčiodama per šviesiai rožinį šiaudelį. Gal tebemėgino išsiaiškinti, ar jis tinkamas kandidatas santuokai? Ar jis jau įtikino ją toks nesąs?

      – Negaliu patikėti, kad ponia Gardner tave pasamdė. Ji moka ne už tai, kad stovėtum ant šaligatvio ir kalbėtum su manimi.

      – Ji man nemoka. Remontuoju jos namą iš geros širdies.

      – Atsiprašau, bet tu į tokį nepanašus.

      – Išvaizda gali būti apgaulinga.

      – Išsiaiškinkime. Remontuoji vandentiekį gretimame name už dyką?

      – Ei, nesistebėk taip. Žinau, kad nesu panašus į tuos ponaičius iš žurnalų ar kostiumuotus ir kaklaraiščius ryšinčius kontorų tipus, nuolat sakančius „prašau“ ir „ačiū“. Neturiu jausmų. Bet nesu toks mulkis, kad pelnyčiausi iš senos moters, gyvenančios iš nustatytų pajamų. Aš Rutos sūnėnas.

      Kirbės rožės pumpurą primenanti burna išsižiojo iš nuostabos.

      – Sūnėnas? Tu?

      – Atsakymas teigiamas.

      Ji spoksojo į jį.

      – Ruta Gardner smulkutė ir šviesiaplaukė, o tu atrodai it koks blogasis Džeimsas Bondas. Jus tikrai kažkas sieja?

      Džeimsas Bondas? Jam patiko.

      – Taip. Ji ištekėjo už mano tėvo brolio. Pernai jis mirė. Atvykęs į laidotuves