Vienišas tarp milijonų. Jessica Bird

ji nužingsniavo link automobilių garažų. Iš dalies ji norėjo pasilikti čia, palaukti pono Obanjeno sūnaus, deja, jam prireiks daugelio valandų pasiekti miestą, be to, jis, atrodo, linkęs visus reikalus tvarkyti vienas.

      Laikas skubėti į antrąjį darbą.

      Lizė ristele nubėgo takeliu ir šokinėdama per dvi pakopas nuskubėjo laiptais į antrą garažo aukštą. Suradusi savo „Toyota Camry“automobilių eilėje, atsirakino dureles rakteliu, nes nuotolinio valdymo pultelis nebeveikė, ir padėjo pono Obanjeno daiktus ant užpakalinės sėdynės. Sėsdama prie vairo nusprendė palikti maišelį su daiktais prie Obanjeno buto durų, kad sūnus juos pasiimtų, ir dar pridėti raštelį, jog ji pasirengusi padėti, jei reikia.

      Vairuodama iš Bikon Hilo į Čainatauną pasuko tiesiai Čarlso gatve, apvažiavo parką, pralėkė pro Emersono koledžą. Už jo, priešais vieną iš miesto tunelio žiočių, buvo įsikūręs Bostono medicinos centras. Tai buvo judri ir triukšminga miesto ligoninė, sujungta su Bostono universitetu, jos priėmimo skyriuje nuolat pilna pacientų, daugiausia, deja, su šautinėmis ar durtinėmis žaizdomis. Visus praeitus metus Lizė čia dirbo priėmimo skyriuje tris vakarus per savaitę. Dienomis dirbo Roksberio klinikoje, tačiau jai reikėjo papildomo uždarbio. Jos motina gyveno spalvų ir tekstūrų pasaulyje, atitolusi nuo tikrovės, taigi Lizė padėdavo jai apmokėti sąskaitas, rūpindavosi, kad motinai netrūktų pinigų. Almos Bond pasaulis buvo kupinas grožio ir stebuklų, praktiniai dalykai retai prasiskverbdavo pro įkvėpimo miglą.

      Šios papildomos pajamos buvo skirtos Lizės reikmėms. Prieš keletą mėnesių ji įstojo į visuomenės sveikatos magistrantūrą. Deja, šį rudenį neturėjo pakankamai lėšų studijoms, tačiau kelis mėnesius pataupiusi planavo pradėti studijas nuo žiemos sesijos.

      Lizė nerimavo, ar nereikės jai ieškotis naujos gyvenamosios vietos. Ar pono Obanjeno sūnus pasiliks dviejų butų namą? Jei parduos, ar naujasis savininkas nepakels nuomos kainos? Ar ji kur nors rastų kitą tokį pigų būstą?

      Įvažiavusi į Bostono medicinos centro automobilių garažą Lizė įspraudė savo tojotątarp dviejų didžiulių visureigių ir dar kartą pažvelgė į pono Obanjeno daiktus. Tada išlipo, užrakino automobilį ir nužingsniavo prie liftų.

      Belaukiant, kol atsidarys metalinės lifto durys, galvoje vėl suskambo bejausmiai Šono Obanjeno žodžiai, ištarti griežtu tonu.

      Gal kaltas visai ne šokas? Gal tai pats tikriausias abejingumas? Kas privertė tėvą ir sūnų taip atitolti vieną nuo kito?

      3 valandą 16 minučių ryto Šonas sustabdė išsinuomotą automobilį priešais terasinių namų eilę Pietų Bostone, kur jis su broliais užaugo.

      Dviejų butų namas atrodė lygiai taip pat: dviaukštis niekuo neišsiskiriantis pastatas, nutepliotas šlykščios melsvos spalvos dažais. Priekinė veranda suzmekusi į žemę, panašesnė į vandens ąsočio snapelį nei į vietą, skirtą sėdėti lauke. Viršutinis aukštas skendėjo tamsoje. Iš apatinės svetainės sklido neryški, vienintelės lemputės skleidžiama šviesa.

      Įdomu, kas čia dabar gyvena? Apatinis aukštas visuomet buvo nuomojamas, atrodo, taip yra ir dabar.

      Pasukęs riešą Šonas išjungė variklį, ištraukė raktelį ir atsilošė sėdynėje.

      Skrisdamas iš Teterboro į Loganą jis du kartus skambino ir abu kartus teko palikti balso pašto žinutes. Pirmas skambutis buvo skirtas jaunesniajam broliui, žaidžiančiam priešsezonines rungtynes su Naujosios Anglijos „Patriotų“ futbolo komanda ir keliaujančiam po šalį. Antrą kartą teko skambinti į tarptautinę telefonų stotį – tai buvo vienintelis būdas susisiekti su Maku. Vyriausiasis Obanjenų sūnus tarnavo specialiosiose JAV karinėse pajėgose ir tik vienas Dievas težino, kur jis dabar yra.

      Abiem broliams Šonas liepė paskambinti, kai tik gaus žinutę.

      Nužvelgęs antrąjį namo aukštą jis pajuto, kaip visas kūnas įsitempė. Matyt, Pavlovas buvo teisus atradęs sąlyginį refleksą. Nors jau seniai suaugęs, bet, vien pažvelgus į vaikystės namų langus, kūną sukausto dešimtmečio vaiko siaubas.

      Šonas nuleido galvą, pasitrynė akis. Atrodė, tarsi jos būtų pribertos pjuvenų, smilkiniai tvinksėjo. Tikriausiai nuo nuovargio ir įtampos. Taip nesinorėjo eiti į tą namą. Geriau jau būtų apsistojęs „Keturių metų laikų“ viešbutyje, kaip visada, kai atvykdavo čia. Vis dėlto kažkas vertė jį apsilankyti senuosiuose, nors ir kaip nekenčiamuose namuose. Reikia eiti vidun.

      Šonas pasijuto taip, lyg plėštų prilipusį tvarstį nuo žaizdos.

      Nusikeikęs pasičiupo odinį kelioninį krepšį ir du maišelius su pirkiniais iš kiaurą parą dirbančio „Star Market“ prekybos centro, atsidarė dureles ir išlipo iš automobilio. Bostonas kvepėjo kitaip nei Niujorkas. Šiąnakt ore tvyrantį vandenyno sūrumą dar labiau išryškino maloni vasaros drėgmė. Nosis mėgavosi kvapu, o smegenys atpažino namus.

      Šonas nužingsniavo trumpu betoniniu takeliu prie namo ir vienu žingsniu įveikė visus penkis laiptelius į nusėdusią verandą. Rakto neturėjo, bet, kaip įprasta, rado jį užkištą už išklerusios metalinės pašto dėžutės, pritvirtintos prie aliuminio juostelės.

      Durys atsidarė lygiai taip pat girgžtelėjusios kaip vaikystėje, išgirdus nepasikeitusią vyrių aimaną, kraujas sustingo gyslose.

      Tas girgžtelėjimas visada būdavo ženklas, kviečiantis suklusti. Jei apatiniame bute trinktelėdavo durys, jie su broliais lengviau atsikvėpdavo – tai reiškė, kad grįžo nuomininkai. Jei pasigirsdavo žingsniai ant laiptų, jie puldavo slėptis apimti panikos.

      Įžengus į prieškambarį Šono širdis daužėsi, kakta išrasojo.

      Po velnių, juk jam trisdešimt šešeri, o tas žmogus miręs. Niekas nebeskriaus jo. Niekada.

      Deja, kūnas to nesuvokė. Lipant laiptais linko keliai, kūnas buvo sunkus lyg švininis. Siaubingas grindų girgždėjimas aidu atsimušė ausyse. Grindys skleidė tokią pat graudžią melodiją kaip tais laikais, kai tėvas grįždavo namo. Girdėdamas savo žingsnius Šonas prisiminė baimę, kuri sukaustydavo jį, mažą berniuką, girgždesiui vis garsėjant.