virtuvę ir iš produktų, rastų šaldytuve, paruošė prašmatnią vakarienę.
– Skanu. Tikrai, – pagyrė Raigardas linguodamas galva ir iškart pridūrė: – Net aš taip nesugebėčiau.
– Pasipūtėlis, – nusijuokusi mestelėjo viešnia. – Jei jau pats moki ruošti valgį, vadinasi, tau negalioja auksinė taisyklė, kad vyro širdį galima pasiekti per skrandį?
– Aišku, kad negalioja. Ji tinka tiems vyrams, kurių gyvenimo tikslas – skaniai ir sočiai prisikimšti pilvą. Gardžiai papietauti aš galiu ir restorane. Iš moters tikiuosi ko kito nei skanus maistas. Štai pažiūrėk į Vaidilę. Prasta šeimininkė, o Daumantas ją tiesiog dievina.
– Klysti. Vaidilė viską moka, tik nemėgsta suktis apie puodus. Jai to nereikėjo, turėjo močiutę, kuri virtuvėje darydavo stebuklus. Man viskas kitaip. Tėvukas bijo net į virtuvę įeiti. Pirmus dešimt metų po mamos… – Pajutusi, kad balsas užsikirto, Valdonė skubiai gurkštelėjo vaisinės arbatos ir jau lygesniu balsu tęsė: – Po mamos mirties su mumis kurį laiką gyveno teta, netekėjusi tėvelio sesuo. Ji ir išmokė mane įvairiausių gudrybių. O tėvukas mielai užleido virtuvės valdas. Jam ir be to rūpesčių buvo per akis.
– Užjaučiu, – liūdnai tarstelėjo Raigardas. – Nelengva tau buvo be mamos augti.
– Kaip matai, užaugau. – Pamelavusi Raigardui Valdonė pasijuto nejaukiai. Buvo gėda ir apmaudu. Tad paskubėjo keisti temą: – Sakyk, tu kada nors buvai įsimylėjęs?
Dėl tokio netikėto pokalbio posūkio Raigardas per daug nenustebo. Jau pačioje jų pažinties pradžioje jis pastebėjo, kad Valdonė atkakliai vengia kalbėti apie savo šeimą. Jis ir pats stengdavosi išsisukti nuo pokalbių apie mirusius tėvus, tai per daug nesistebėjo.
– Ne, nebuvau. Nežinau, kas tai yra.
– O norėtum sutikti tinkamą moterį, ją vesti ir susilaukti vaikų? Ypač dabar, kai tavo geriausias draugas vedė ir ruošiasi tapti tėvu?
– Atsakysiu sąžiningai: negalvojau apie tai, – pareiškė Raigardas. – Galbūt kada nors vėliau ir aš apie tai pagalvosiu. O tu?
– Aš taip pat apie tai dar negalvojau. – Valdonė papurtė galvą. Juo labiau turint tokią motiną kaip mano,– toptelėjo mintis. Ji jau žiojosi kažko paklausti, bet Raigardas aplenkė.
– Puiku. Mudu turime daug ką bendro. Na ką, jeigu jau pavalgėme, galėtumėme eiti miegoti. Kaip manai? Tu eik į vonią – padėjau ten porą švarių rankšluosčių ir naują dantų šepetėlį, o kol prausiesi, aš suplausiu indus ir paklosiu lovą.
Raigardas paėmė lėkštes ir nuėjo prie kriauklės. Atsukęs vandenį ruošėsi plauti indus, kai netikėta tyla privertė atsigręžti. Užsukęs vandenį nusišluostė rankas ir pažvelgė į Valdonę, kuri nė nepajudėjo iš vietos, tik nervingai ant piršto sukiojo plaukų sruogą. Mergina tylėjo, tad jis priėjo arčiau ir pritūpęs iš apačios pažvelgė jai į akis.
– Kas nors ne taip? – susirūpinęs paklausė ir suėmė ją už rankų. – Jei persigalvojai, nebenori ar negali… Patikėk, aš suprasiu. Nešokinėsiu iš džiaugsmo, bet prievarta neversiu. Galiu pasikloti sau svetainėje, o tau…
– Ne, ne, viskas gerai, Raigardai, aš ne dėl to. – Valdonė papurtė galvą. – Aš… Velnias, net nežinau, kaip tau pasakyti. Tikiuosi, tu turi sargių, nes aš nieko nevartoju. Nebuvo reikalo. Su niekuo nesusitikinėjau. Tik su tavimi, jei tuos kelis kartus galima pavadinti pasimatymais.
Pajutęs didžiulį palengvėjimą vaikinas plačiai nusišypsojo.
– Jaučiuosi pamalonintas. O sargių turiu pakankamai. Dar ir kaimynui galėčiau paskolinti, jei vidury nakties pasibelstų. Nors pastaruoju metu man jų taip pat neprireikė. Tai kaip, nuraminau?
– Nuraminai, šmaikštuoli, – Valdonė prajuko ir pasilenkusi pakštelėjo vaikinui į lūpas.
2
Kai nusipraususi ir ant nuogo kūno užsimetusi trumpą šilkinį vyrišką chalatą Valdonė įėjo į miegamąjį, jos dėmesį patraukė plati lova, paklota švaria patalynė. Kambaryje tvyrojo jauki prieblanda. Nuogas iki pusės Raigardas stovėjo prie lango ir susimąstęs žvelgė į vakarinį Vilnių. Ji tylutėliai prisėlino ir prigludusi prie plačios Raigardo nugaros apsivijo jam liemenį. Jis suėmė Valdonės rankas ir šiek tiek atlošė galvą.
– Kaip keista, – sušnabždėjo ji ir pabučiavo jam tarp menčių.
– Kas keista? – kimiu balsu paklausė Raigardas.
– Keista matyti visus šiuos žiburius. Tūkstančius jų. Kiekvienas iš jų nušviečia vis kito žmogaus gyvenimą, kitą likimą, džiaugsmus ir bėdas, laimes ir nelaimes. Pro savo namų langą tik tamsų mišką ar žvaigždėtą dangų galiu išvysti.
– Bet Daumantas ten laimingas, – kiek pavydžiai ištarė Raigardas. – Jam netrūksta didmiesčio šurmulio. Priešingai, negali atsidžiaugti tyla.
– Ilgiesi draugo? – jautriai pasidomėjo Valdonė.
– Taip. – Vaikinas atsiduso, kiek patylėjo ir jau žvalesniu balsu tęsė: – Na, ne pasaulio krašte gyvena. Pirmai progai pasitaikius juos, o drauge ir tave aplankysiu. Vėl smagiai paūšime.
Pasakė ir pirmą kartą po išsiskyrimo su draugu apsidžiaugė, kad šis išsikėlė į Valdonės kaimynystę. Kai pasiilgs savo tamsiaplaukės, sės į audi ir važiuos aplankyti draugo.
– Būtų šaunu, – tyliai pritarė mergina ir vėl lūpomis prisiglaudė Raigardui prie nugaros, o rankomis ėmė glamonėti krūtinę.
Jis giliai atsiduso, kone sudejavo, ir palengva apsisuko Valdonės glėbyje. Atlošė jai galvą ir įsisiurbė į lūpas. Mergina buvo ne iš žemųjų, tačiau stovėdama basa šalia Raigardo kakta tesiekė jam smakrą.
– Kodėl susipynei plaukus? – paklausė jis užčiuopęs storą kasą.
– Kad per naktį nesusiveltų, bijau, jog rytoj neiššukuosiu.
– Aš tau padėsiu, – sukuždėjo jis, ištraukė iš kasos gumutę ir pirštais išpynė tankias žvilgančias garbanas. – Taip kur kas geriau. Man labai patinka, kai tavo plaukai mane užkloja. Glamonėja ir glosto nuogą kūną.
Raigardas vėl pasilenkė ir apžiojo dar nuo pirmojo bučinio neatsigavusias merginos lūpas. Ši pasistiebė ir rankomis apsivijo jam kaklą. Jo rankos nuslydo lieknu liemeniu, apglėbusios Valdonės užpakaliuką kilstelėjo ją ir ji per storą džinsų audinį pajuto, koks sužadintas jo kūnas. Netikėtai užplūdo malonus pasitenkinimas. Juk reikėjo tiek nedaug ir ji pajungė jauną stangrų kūną savo valiai.
Lengvas chalatas nuslydo žemyn. Nespėjusi susigėsti, kad stovi visai nuoga priešais pusnuogį vyrą, pasijuto stiprių rankų keliama, o dar po akimirkos švelni ir gaivi medvilnė prigludo prie jau spėjusios įkaisti odos.
Raigardas taikėsi prigulti šalia, tačiau ji atstatė delną ir trumpai paliepė:
– Nusirenk. – Tada brūkštelėjo pirštu jam nuo kaklo žemyn, link džinsų juosmens.
– Gerai sakai. – Nenuleisdamas nuo jos degančio žvilgsnio Raigardas iš lėto atsisegė kelnių sagą.
– Tokiais tempais rengdamasis ir iki ryto neatsigulsi. – Valdonė sukikeno ir pasisuko šonu grakščiai sulenkdama vieną koją, o Raigardas pajuto, kaip plūstelėjo kraujas ir džinsai pasidarė gerokai per ankšti.
– Grožiuosi. Galėčiau taip ir iki ryto grožėtis. – Jis nuglostė žvilgsniu jos pečius, nugarą, klubų linkį, ilgas kojas ir suprato, kad vargu ar ištvers dar porą minučių jos nepalietęs. – Kaip