šeichas Mikaelis Karimas. Jo vienintelis žodis sudundėjo kaip griaustinis ir užčiaupė visus stilistus, makiažo meistrus ir apšvietėjus.
Visų akys sužiuro į šeichą.
Džema pajuto užliejant naują panikos bangą.
Tamsus šeicho žvilgsnis spinduliavo įsiūtį. Jis nustūmė Kito fotoaparatą žemyn.
– Užteks, – iškošė pro dantis. – Man gana jūsų visų. – Jis nužvelgė palapines ir visą komandą. – Fotosesija baigta.
Tada pakėlė akis į Džemą.
– O jūs, panele Kouplend, apsirenkite ir keliaukite į palapinę. Noriu su jumis pasikalbėti.
Ji prisidengė nuogumą, tačiau nepajudėjo iš vietos.
Šeichas pavadino ją panele Kouplend, ne ponia Ksantos, kurios pavardė buvo įrašyta vizoje.
Džemą sukaustė baimė. Šeichas Karimas žinojo, kas ji tokia, pažino ją net po tiek metų. Ji tikrai to nesitikėjo, juk jis pažinojo daugybę moterų, bet prisiminė ją.
Staiga pajutusi nepaaiškinamą šaltį, ji drebančiomis rankomis apsisiautė kailinius.
– Kas čia vyksta? – tyliai paklausė, nors giliai viduje nutuokė atsakymą.
Ją pričiupo. Šeichas žino tikrąją jos tapatybę ir ketina ją nubausti. Džema suprato pakliuvusi į rimtą bėdą.
– Manau, kad pati suprantate, – šaltai atsakė šeichas Karimas. – Eikite ir palaukite palapinėje.
Džemai ėmė drebėti keliai, ji vos laikėsi ant kojų.
– Ko palaukti?
– Kol jums bus pareikšti kaltinimai.
– Aš nepadariau nieko blogo.
Jis prisimerkė ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
– Jūs padarėte daug blogo, panele Kouplend. Jūs patekote į didžiulę bėdą. Tad, jei esate protinga, paklausysite manęs ir eisite į palapinę.
Džema išties turėjo galvą ant pečių. Gerą galvą. Ir puikią vaizduotę, kuri tikrai nepalengvino jai kelio į palapinę.
Kas jos laukia? Kokie kaltinimai? Ir kokia bausmė?
Ji bandė nusiraminti, sutelkė dėmesį į kvėpavimą ir pasistengė nuvyti blogas mintis šalin, juk panika tikrai neduos jokios naudos. Džema suprato, kad nusižengė šios šalies įstatymams: sutiko dalyvauti fotosesijoje negavusi valdžios leidimo ir viešai apnuogino krūtis, nors Saidijoje tai buvo draudžiama.
Visą tai ji padarė todėl, kad nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio nėra prašiusi savo šeimos nė cento ir nežadėjo to daryti dabar. Ji suaugusi moteris, kuri gali pasirūpinti savimi ir nenori prašyti jokios išmaldos.
Kita vertus, galbūt ta išmalda būtų buvusi geresnis pasirinkimas.
Palapinėje Džema nusivilko kailinius ir įsisupo į rausvą medvilninį kimono. Atsisėdusi priešais veidrodį nusivalyti makiažo, galvoje girdėjo aidint šeicho žodžius: Jūs padarėte daug blogo… Daug blogo…
Jis neklydo, ji išties prisivirė košės. Džema meldėsi, kad šeichas priimtų jos atsiprašymą ir leistų pasitaisyti. Ji tikrai nenorėjo jo įžeisti ar paniekinti jo šalies kultūros.
Išgirdusi balsus prie palapinės, Džema išsitiesė. Balsai buvo tylūs ir skubrūs. Keli vyriški ir vienas moteriškas. Džema pažino Merę Lyd, „Podiumo“ žurnalo redaktorę, kuri paprastai pasižymėjo šaltais nervais, bet dabar jos balse buvo justi panika.
Džemai tai labai nepatiko. Tai nežadėjo nieko gero.
Ji sunkiai nurijo seiles, širdis daužėsi kaip patrakusi.
Jai nereikėjo čia atvykti.
Nereikėjo šitaip rizikuoti.
Bet ar vertėjo pasiduoti? Palūžti? Galiausiai atsidurti gatvėje, be namų, be vilties?
Ne.
Ji tikrai nepraras vilties, neprašys niekieno gailesčio ir netaps patyčių auka.
Ji ir taip pakankamai prisikentėjo per savo tėvą. Jis išdavė visus: klientus, verslo partnerius, draugus, net savo šeimą. Galbūt jis yra savanaudis, negailestingas griovėjas, bet kiti Kouplendai tokie nėra. Kouplendai – geri žmonės.
Geri žmonės, – mintyse pakartojo Džema, segdamasi ilgaaulį batą. Užtrauktukas nepaklusniai strigo, traukiamas drebančių pirštų. Batai buvo siaubingi, kažkieno fantazijų objektas aukštais, nepadoriai iškrypusiais kulnais, beje, kaip visa ši fotosesija.
Verčiau jie būtų fotografavę kokiame Palm Springse, o ne Saidijoje, kurioje galioja griežti įstatymai. Nors stabili ir tolerantiška, Saidija nebuvo demokratinė šalis ir nenuolaidžiavo Vakarams kaip kai kurios jos kaimynės, ne, ji išliko konservatyvi ir vos prieš porą kartų santuokos joje buvo ne tik iš anksto sutartos, bet vyko per tikrų tikriausią prievartą.
Genčių vadai grobė nuotakas.
Vakaruose tai skambėjo neįtikimai, tačiau čia nieko nestebino.
Džemai besisegant antrąjį batą, į palapinę įžengė Merė ir šeichas Karimas. Du jo sargybiniai liko saugoti įėjimo.
Džema lėtai išsitiesė ir nužvelgė abu svečius.
Merė buvo išbalusi ir stovėjo kietai sučiaupusi lūpas.
– Turime bėdų, – tarė.
Stojo tyla. Džema sugniaužė kumščius savo sterblėje.
Merė negalėjo prisiversti pažvelgti Džemai į akis. Ji spoksojo kažkur jai per petį.
– Mes stabdome fotosesiją ir tuoj pat išvykstame į sostinę. Mums gresia piniginė bauda, bet tikimės viską kuo greičiau sutvarkyti ir leisti komandai vykti į Angliją rytoj ar poryt. – Ji padelsė ir tyliai pridūrė: – Na, didžioji dalis turėtų grįžti į Angliją rytoj ar poryt. Deja, Džema, be tavęs.
Džema jau stojosi, bet prisiminusi batą liko sėdėti.
– Kodėl?
– Tau pareikšti atskiri kaltinimai, – atsakė Merė, vis dar vengdama jos žvilgsnio. – Mes esame atsakingi už tai, kad tave pasamdėme, bet tu kalta… – jos balsas nutilo, dar nebaigus sakinio.
Jai ir nereikėjo.
Džema žinojo, kad pakliuvo į bėdą, bet nežinojo, dėl ko.
– Aš atsiprašau, – ji skubiai iškvėpė ir pažvelgė į Merę ir šeichą Karimą. – Labai atsiprašau, tikrai…
– Man neįdomu, – nukirto jis.
Džemai rodėsi, kad sustojo širdis.
– Aš padariau klaidą…
– Klaida yra apsiauti skirtingus batus, pamiršti įkrauti telefoną. Neteisėtai atvykti į šalį svetimu vardu nėra klaida. Jūs neturite leidimo dirbti, vizos, nieko, – šeicho Karimo balse buvo girdėti įsiūtis ir neapykanta. – Tai, ką padarėte, yra nusikaltimas, panele Kouplend.
Džema prispaudė delną prie pilvo melsdamasi, kad neapsivemtų. Šiandien nieko nevalgė. Ji niekuomet nevalgydavo prieš fotosesiją, kad pilvas būtų kuo plokštesnis.
– Kaip galėčiau tai ištaisyti?
Merė skubiai žvilgtelėjo į šeichą Karimą.
Šis tik papurtė galvą.
– Niekaip. Žurnalo darbuotojai privalės stoti prieš teismą ir sumokėti baudą. Jūsų laukia atskiras teismas ir atskira bausmė.
Džema sėdėjo nejudėdama.
– Vadinasi,