Iš kur aš. Kodėl aš čia. Kur aš einu 2.0. Užsieniečio prisiminimai. Valentinas Ruzanovas

paskelbė: – Ponios ir ponai. O dabar tai neįprastos rungtynės. Ringe yra neprilygstama violetinė! – komentatorius sušildė minią darydamas ilgas pauzes, – Ir žavinga ramunėlė! Schema A. A. B. A. Nugalėtojas viską priima!

      Į sceną žengė dvi stulbinančios gražuolės. Jie šypsojosi. Jie nusimetė dugną ir pradėjo mane daužyti. Jie turėjo suplanuotą schemą – Ramunė, griebdama už nugaros, bandė dantimis pasiekti mano ausį, o Violeta, stovėdama priešais, vis koregavo akinius ir, galiausiai, apskaičiavusi trajektoriją, puolė ant kelių ir įkando mane skausmingai. Po antro raundo nusileidau ant kėdės išsekusi ir beveik nutirpusi iš nuostabos – mano brangi mama su šluoste iššoko į ringą ir ėmė mane menkinti verkdama: – Sūnau, pamiršau, kas yra aab schema. Atleisk Dieve! – A dalyse naudojamos nustatytos schemos. B dalis susideda iš keleto pakeitimų. Gongas skambėjo. «Merginos iš tikro džiazo» mušė man į pilvą galva, tempė už plaukų ir galiausiai ėmė pilti violetinių-ramunėlių mišinį iš «Chanel» ant apmaudo ir nugalėjo. – Mama, brangioji, – šaukiau – tegul išmeta baltą rankšluostį! «Jie negali, – atsakė mama, – jie pamiršo jį nuplauti. – Na, bent jau nušluostėte dulkes? – jau kliedėdamas paklausiau. – Čia nėra dulkių. Yra šienas, – atsakė ramus merginos su odine striuke balsas. – Šienas. Šiaudai. Šienas. Šiaudai, – puoliau į kairę, paskui į dešinę, atspindėdamas įsivaizduojamus varžovų smūgius. – Prisiglausk prie manęs, – sušnibždėjo mergina, – ir klausyk.

      7. NO SNACK

      Valyokas išsitraukė raktą ir atidarė buto duris. Diena buvo saulėta, todėl namuose buvo šviesu. Aš buvau alkanas. Jis nuėjo į virtuvę ir apsižvalgė. Ant viryklės buvo uždengta keptuvė. Mamos nebuvo namuose. Nuėmęs keptuvės dangtį, Valyokas po perestroikos metų namuose atrado retą dalyką – mėsą. Ant grotelių keptos mėsos gabaliukai! Paskutinį kartą tokį patiekalą jis valgė prieš keletą metų, kai Bananas išvedė jį į lauką groti, o per valandą su saksofonu ir gitara jie uždirbo daug pinigų. O dabar kepta mėsa buvo tokia pat skani kaip anuomet. Skambėjo telefonas. Valyokas pakėlė ragelį:

      – Taip… kokiu laiku …? Gerai.

      Po valandos jis jau buvo stotyje ir, pastebėjęs Fomichą, Valerą ir giminaitį, pasisveikino:

      – Ei!

      – Ei!

      – Ar viską pasiėmėte?

      – Taip.

      – Eisiu nusipirkti cigarečių.

      Grįžęs Valyokas pastebėjo keistą tipą, tupintį šalia stovinčių draugų. Keistas tipas buvo visiškai protingas, maždaug trisdešimties metų vaikinas, tačiau vaikinas turėjo kažką atstumiančio, arba Valekas buvo kažkuo susierzinęs:

      – Koks Fomichas, ar vėl klijuoja mėlynieji?

      Tipas atsistojo visu ūgiu ir Valyokas šiek tiek dvejojo. Kova nebuvo. Pokalbio metu nepastebimai priartėjo elektrinis traukinys. Pasiėmę krepšius ir kuprines, visi skubėjo prie automobilių, o protingas tipas neatsiliko:

      – Pasiimk mane kartu?

      – Ne.

      – Gaila!

      – Selyavi!

      Po pusvalandžio, išsikrovę iš vežimo, visi leidosi į kelionę. Sunkiausias bagažas buvo mygtukų akordeonas, kuris buvo vilktas paeiliui.

      Atvykę į vietą, nusiėmę kuprines ir pailsėję, jie nepastebėjo, kaip artėja vakaras.

      – Na, žvejyba?

      – Ar turite meškerių?

      Giminaitis kiekvienam davė meškerę, o kai kasė kirminus ir kurį laiką klajojo ieškodami tvenkinio, visi susėdo ant kranto. Žuvies nepagavo. Danguje pasirodė didžiulis geltonas mėnulis. Tokią naktį trūko tik vilkų ir vilkolakių.