su išoriniu pasauliu. Jis turės mane pasitikti pusiaukelėje. Ir man teks pakęsti jo nuobodulį.
Dėl to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptarėme tarpusavyje. Atrodė, kad nekromantas šiandien suteikė man laisvę pailsėti, o tai reiškė, kad galime turėti paskutinę galimybę pažvelgti į niūrų dvarą.
Kaip neįprasta pabusti vienam ir nešaukti entuziastingų šūksnių dėl dar vieno prisikėlimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tuščias, o aplink tamsa. Mano įtarimai, kad laikas mūsų pasauliuose visiškai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, čia turėtų būti apie dvylika, tačiau vargu ar kas nors iš čiabuvių tai įtaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepėjo nemalonu ir nedavė daug šviesos, bet bandžiau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambarį: nieko naujo. Tada ji tyliai atidarė duris ir pasinėrė į koridorių.
Mirtina tyla. Kiekvienas žingsnis šiame vakuume girdimas ne kaip nereikšmingas ošimas, o kaip vienintelis garsas. Aš pašiurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikėjo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad iš pilno miego gaunu tik patį panirimo procesą. Nepakeičiama Taiška sugeba mus abu atpalaiduoti.
Lėtai pajudėjau apšviestu koridoriumi, žiūrėdama į lempą. Kas žino, kas manęs laukia už kito kampo? Ir čia buvo daug posūkių. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau nė vienos sielos, dėl ko supykau. Gal jaučiausi blogai! Arba tau reikėjo skubiai nusiprausti, o šiame didžiuliame karste buvo visiška dezertyracija. Bet man net į galvą neatėjo mintis kam nors paskambinti. Ji rėkė tik iš džiaugsmo, kai už kito kampo pasirodė pažįstama jauki svetainė. Dar daugiau, ir jūs turite tikėti labirinto magija, kurią mėgsta rodyti filmai apie psichines ligas.
Laukinės durys nebuvo užrakintos. Kai išėjau, jis sucypė, bet dabar nejaučiau jokios baimės. Galų gale nebuvo paskelbta taisyklė, kurią galėčiau pažeisti. Lauke tamsu ir šiek tiek vėsu. Ji pakėlė lempą aukščiau ir apsidairė: priekyje – obelų sodas, už jo – aukšta tvora. Ir nematyti nė vieno žmogaus… tiksliau, jokios prisikėlusios darbo lėlės. Dar žengiau kelis žingsnius ir sustojau – neįsivaizdavau, kur einu toliau.
– Tu nepabėgsi.
Aš krūptelėjau, bet laikiausi ir neatsigręžiau.
– Žinau, pone Sciacca. Elrikas prisiekė mane.
Buvo trumpa pauzė, po kurios balsas kiek priartėjo:
– Jis talentingas magas. Bet esmė ne priesaikoje – aplink visą perimetrą yra nepramušama apsauga. Niekas negali čia nei įeiti, nei išeiti, nebent aš to noriu.
– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartų dieną veikiau kaip svita, ar ne?
– Tai tiesa. kodėl tu nežiūri į mane
Klausimas nebuvo toks paprastas. Kažkoks nesusipratimas dėl nekromanto motyvų gąsdino, bet dabar jau nebedrebėjau iš baimės. Arba man tiesiog patiko girdėti jo balsą – malonų ir per daug panašų į man patikusio žmogaus balsą. Tačiau vos tik atsisuksite, šis jausmas išsisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne tęsti pokalbį. Todėl nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis virš aukštos tvoros.
– Kam tau manęs reikia, pone? – Nelaukdama atsakymo ji vėl paklausė: «Kodėl manęs laukėte? Jei viską teisingai supratau, nuo vaikystės žinojai, kad atsidursiu šiuose namuose. Taigi jie liepė Elricui padėti savo pusbroliui. Tarsi jie būtų tiksliai numatę šią akimirką.
– Kodėl tu nežiūri į mane, Tayishka?
– Jūs nenorite atsakyti, ar aš užduodu neteisingus klausimus?
Vėl tyla, kurioje sugebėjau pajusti pribloškiančią mirties tylą. Bet aš žinojau, kad jis stovi – trim žingsniais už manęs. Ir aš tikrai tikėjausi paaiškinimo. Užmerkiau akis, kai jis prabilo – neįtikėtinas visiško panirimo į jo balsą jausmas:
– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentų, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – aiškias ar neaiškias. Ir taip, kai pirmą kartą sutikau tave, pamačiau vieną iš tų trajektorijų. Ir kaip matote, aš neklydau.
Susidomėjimas privertė atmerkti akis, bet neskubėjau apsisukti:
– Ar galite plačiau paaiškinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių žaidimo taisyklių, bet tam jis turi suprasti taisykles.
– Tu visai ne toks, koks turėjai būti. Iš viso.
Jis tai kartojo dažnai, o tai greičiausiai rodė tam tikrą ypatingą šio punkto reikšmę. Aš nusišypsojau:
– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jūs taip pat labai pasikeitėte. Tik akys ir balsas liko nepakitę.
– Akys ir balsas? – negalėjo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, aš kai ką paaiškinsiu. Maždaug tą pačią trajektoriją jis matė mirštančioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grįžti su ypatingomis žiniomis. Būtent šių žinių man reikia iš jūsų. Ir todėl tave tada išgelbėjau ir ilgam palikau, nes visiško supratimo iš dvejų metukų vaiko nesitikėjosi. Taigi jis leido tau gyventi dvidešimt metų ir vėl mirti. Ir dėl tos pačios priežasties aš tavęs nepažadinau. Turėjo būti klaida, todėl nieko nepadariau, kad padėčiau tiems, kurie jus prikėlė. Jei pats būčiau tave sugrąžinęs, nebūčiau padaręs nė vienos klaidos. Ir ji turėjo tai leisti. Ar žinote, ką aš turiu galvoje?
Tiesą sakant, mane apėmė šaltkrėtis. Kaip netikėti ateities prognozėmis? Tai buvo tarsi filmo žiūrėjimas atsukimo režimu: jis žinojo kelis kadrus ir pabaigą, bet jam vis tiek trūko epizodo. Ir vis dėlto jis tikriausiai matė filmą apie Tayishka istoriją!
– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip išspręsime šią problemą?
– Paskaties uz mani, Tayishka.
Lėtai apsisukau. Nepaisant vos mirgančios vilties, pamačiau bjaurų veidą pažįstamomis akimis ir bjaurią šypseną. Kažkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerkė akis.
– Yra keli būdai gauti informaciją iš jūsų. Kankinimas, – prieš tęsdamas mano išplėtusias akis įvertino jis, – yra geriausias ir greičiausias būdas. Bet jie padės tik tuo atveju, jei jūs pats jau gavote reikiamų žinių. Ir aš dėl to negaliu būti tikras. Ir antrasis būdas yra labiausiai paplitęs tvirtinimas. Bent jau ačiū. Dėkingumas jumyse ugdomas dvidešimt metų. Tavo mama prisiekė už tave, kad vieną dieną tu ateisi pas mane ir grąžinsi skolą. Bet dabar, kai žiūriu į tave, nejaučiu to ryšio tarp mūsų.
pažvelgiau žemyn. Jis sunkiai mokėjo skaityti minčių, kitaip nereikėtų jo tardyti. Bet aš negalėjau net pažiūrėti į Taišką. Dabar ji be žodžių verkė viduje – ji buvo čia patraukta, ir jos dėkingumas buvo tikras, dvidešimt metų. Jei tik duočiau jai vardą, ji atiduotų viską už mielą sielą. Ir paskelbsiu. Aš tiesiog susidėliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiūlė ką kita: aš, aš esu ta prisikėlimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ką jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirengęs laukti mano pasirodymo?
– Todėl pažiūrėk man į akis, Taiška, ir dar kartą pasakyk – ar gavai kokių žinių, susijusių su demonų pasauliu? Asurai, gaki ir youki į mūsų pasaulį įžengė tūkstančius metų, bet niekas anksčiau nebuvo arti jų pasaulio. Taigi dar kartą pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nežinai apie perėjimą tarp mūsų pasaulių.
Mano akys gal kiek išsiplėtė, bet balsas tikrai susvyravo:
– Aš nežinau.
– Tavo melodija.
«Aš…» Supratęs, kad man reikia ką nors paaiškinti, ieškojau žodžių. «Aš dar nesupratau,