negalvok apie tai! – manyje sušuko Tayishka. – Jie mus nužudys! Nes mes nesame jų patvirtintų sąraše!
– Tu visiškas kvailys, ar ne? Tada nuveža mus ramiai baigti į mišką.
«Gal liksime vieni su juo ir susitarsime…» – vėl sumurmėjo ji.
– Kvaila!
– Bet ne tik jis reikalavo, kad ohalnikai mūsų neliestų! Ne tik tai!
Vargšas sugalvojo bet kokią potekstę, kad tik toliau tikėtųsi. gūžtelėjau pečiais. O jei tu teisus? Ši šviesiaplaukė padarė piktadario įspūdį: draugams pasakė, kad mane nužudys, o pats… kur, nežinau? Ir ar nebūtų geriau, jei mane nužudytų? Tuo tarpu jie kažkur stumdėsi, ant galvų užsidėjo dulkėtą maišą. Tęsiau vidinį dialogą:
– Taigi leisk jiems tave nužudyti. Tada tuoj grįšiu namo. Į intensyviosios terapijos skyrių.
– Jei negrįši?
– Jei grįšiu?
– Jei grįšiu su tavimi?
Argumentas. Turėjau tai gerai apgalvoti.
– Ir viskas yra geriau nei mirti…
– Geriau visai nemirti!
Atrodo, kad negalime dėl to susitarti. Žinoma, mano realybėje man taiškos nelabai reikia. Bet kaip aš galiu žinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nužudyta?
Šnabždesys aplink mane liovėsi ir dabar manęs nebestumdė po kambarį. Atrodė, kad Elrikas paliko nevykėlius ir vedė mane toliau. Pradėjau suklupti, bet jis tvirtai parėmė mane už alkūnės, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau bėgome per mišką – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukėlė paniką.
– Elrikas! – Aš skambinau. -Ar tu ketini pirma mane nužudyti ar išprievartauti?
Atsakydamas jis tik nusijuokė. Geras atsakymas, išsamus. Net Tayishka nustojo prieštarauti.
– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandžiau dar kartą.
– Nekelk triukšmo, – atsakė jis ramiu balsu. – Aš neketinu tavęs nužudyti. Jei nepateksite į bėdą, yra keletas variantų.
– Galimybės? – Kažkodėl toks atsakymas mane sunerimo. – Kurį? Priešingu atveju aš vis dar galvoju, ar turėčiau mirti, ar ne.
Jis vėl nusijuokė. Tada jis norėjo paaiškinti:
– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir gražus. Ir tada subraižykite savo naująjį savininką apie Omsko sritį…
– Tomskas! Apygarda! – Negalėjau susilaikyti. – Į vergiją, ar ką?
– Na, priklausomai nuo sėkmės… Vergijoje – taip tau būtų geriausia. Išsivalykite puodus, iššluokite grindis, pamaloninkite savo šeimininką – viskas taip, kaip buvo prieš mirtį ir darytų.
– Man nepatiko! – sušuko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man žinoti, kaip Taiška praleido ilgas žiemos naktis be mano priežiūros? Tačiau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».
Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitraukė krepšį nuo veido. Mano rankos buvo surištos už nugaros – taip stipriai, kad skaudėjo. Tiesą sakant, aplinkui buvo miškas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipų, bet tai yra miškas ir miškas Afrikoje. O šioje supuvusioje vietoje – miškas. Elrikas pasilenkė, kad bent ką nors pamatytų mano išraiškoje.
– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergelė? Tai būtų naudinga.
Galvoje išgirdau Tayishkos atsakymą: «Žinoma, ji mergelė! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padorią merginą? Aš jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostją? Taigi dar prieš sutikdamas jį, manęs jau nebebuvo mergelė.» Tayishka nervingai staugė ir nutilo. Vėl turėjau sėsti taksi už mus abu:
– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jūs taip pat įsakėte šiems bepročiams manęs neliesti!
Elrikas linktelėjo.
– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas jį puse etato… tai liepė atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.
– Labai įdomu. Labai tiesiai į priekį. Ypač įdomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad būtų mergelė?
– Kaip aš turėčiau žinoti? Galbūt dėl kokių nors eksperimentų. Ką tu turi prarasti? Ir taip aš užsidirbu pinigų, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.
Jei galėčiau ištiesti rankas, tai padaryčiau.
– Skamba taip viliojančiai! Ypač apie eksperimentus!
Elrikas nesuprato sarkazmo ir todėl buvo linksmas:
– Na, reikalas buvo išspręstas gražiai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.
Tayishka rėktelėjo ant manęs, aš negalėjau to suprasti: arba jai patiko šis variantas, arba ji nežinojo žodžio «eksperimentai» reikšmės. Aš galvoju laikytis savo pyragų, kaip siūloma. Kas suriša jaunai merginai rankas, bet neturi kojų? Ji spyrė antį tarp jo kojų, o kai jis aimanuodamas susilenkė per pusę, uždėjo tą pačią pėdą jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o aš pasinaudojau momentu, kad įsiveržčiau į tamsią tankmę.
– Gakis tave suvalgys, kvaily! – sušvilpė jis paskui mane.
Bet aš bėgau ir bėgau. Ignoruodamas ir jo perspėjimą, ir Tayishkos cypimą. Taigi tegul ji leidžiasi eksperimentams, kai būsime apgyvendinti. O aš čia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties širdžiai brangiame reanimacijos skyriuje.
Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko į olimpinę komandą, ji vis tiek sugebėjo atsitraukti nuo nepasiruošusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradėjo nepakeliamai deginti plaučius. Ji prispaudė nugarą prie medžio ir nuslydo ant žemės. Nubrozdinimai, į kuriuos nekreipiau dėmesio bėgdama, dabar buvo visiškai jaučiami. Laimei, bent akys nepažeistos, turint galvoje, kad surištomis rankomis braidžiu po naktinį mišką, vos apšviestą mėnulio.
Kažkodėl Tayishka viduje verkė. Ji turėjo būti išsigandusi, kvaila.
– Neverk, Tanyukh! – guodėsi. – Atrodo, jų nebėra! Jei mūsų draugas neturi šuns uoslės, jis vargu ar jį ras.
«Ne dėl to aš verkiu», – sumurmėjo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesužinos».
– Palauk, – nesupratau. – Ar norėjai eiti pas senuką eksperimentuoti, mano pamišusi mergele?
– Kodėl nenorėtum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali būti labai malonūs…
Nerėkiau vien todėl, kad bijojau patraukti ne kartą juos minėjusių žmonių dėmesį. Šių būtybių dar neįsivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek mažiau malonios nei kitos šio pasaulio būtybės, tai verčiau atidėti pristatymą. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:
– Kas dabar? Jei pasieksime rytą, kur eisime toliau? Atvyksime į sostinę begėdiškais marškiniais? Taip, aš mieliau čia mirsiu, nei išgyvenu tokią gėdą.
– Taigi mirti.
– Taigi aš mirsiu!
– Miršta!
– O, prisiminiau! Turiu meilužę… O jei pas ją ateisime, ar viską nuoširdžiai paaiškinsime? Oi!
– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant žirgo?
– Na taip!
– Nežinau, kaip į tai atsakyti.
– Taigi eikime pas ją!
– Ar turite ypatingą nepadorumo