graph>
PRATARMĖ
1989 M. RUGPJŪČIO 18-OSIOS VAKARĄ Bogotoje taksi važiavau susitikti su draugu. Automobilis riedėjo per kolonijinį kvartalą bandydamas išvengti duobių, o kai mums kertant Avenida Jiménez žibintai pagaliau apšvietė kelią ir gavau progą geriau apsižvalgyti, supratau, kad miesto centras miręs. Parke prie statulos nebuvo nė gyvos dvasios, nieko, išskyrus los gamines – gatvės vaikus, kurie sėdėjo lyg bedvasiai šešėliai, sukišę nosis į maišelius, ir uostė klijus stengdamiesi nejausti artėjančio nakties šalčio.
– Mataron a Galán! Nužudė Galáną, – pasakė vairuotojas.
Luisas Carlosas Galánas buvo politikas – kairysis liberalas, aiškus artėjančių 1990-ųjų prezidento rinkimų lyderis. Žadėjo reformuoti atsilikusią Kolumbijos žemėtvarkos struktūrą, o svarbiausia – kovojo su elito pastangomis apsaugoti Pablo Escobarą Gavirią, kuris į istoriją įėjo kaip visų laikų kruviniausias gangsteris ir „kokaino karalius“.
Tęsėme kelionę per miestą. Norėjau dar pasikalbėti apie žmogžudystę, tačiau vairuotojas tik truktelėjo pečiais ir nulenkė galvą, vėliau supratau, kad tai – vienas populiariausių kolumbietiškų gestų. Tuo pat metu jis sušnabždėjo du žodžius – frazę, kuri, kaip vėliau man paaiškės, papildo gestą. Kai neturtingi kolumbiečiai sako lo mataron (verčiant pažodžiui tai reiškia „jie jį nužudė“, tačiau šioje situacijoje norima pasakyti: „jis buvo nužudytas“, taip neįvardijant veiksnio), jie atlieka sumenkinantį gestą – atpalaiduoja kaklo raumenis ir nunarina galvą. Šis judesys reiškia, kad diskusija baigta; tu palietei užsieniečiams nesuprantamą temą – kone kiekvienas Kolumbijoje turi draugą ar giminę, kuris buvo nužudytas. Vaikas. Tėvas. Draugas. Sesuo ar brolis. Tai kolektyvinė patirtis.
Šiuo atveju komentaras buvo ne apie šeimos narius, o apie kandidatą į prezidentus. Taigi žodžiai ir gestas įgijo ne tiek asmeninę, kiek visuomeninę reikšmę. Patvirtino, kad įvykis toli gražu nebuvo netikėtas, juk šioje šalyje daugelis rimtesnių konfliktų baigiasi net ne viena, o keliomis žmogžudystėmis.
Kai toliau bandžiau išsiaiškinti vairuotojo nuomonę apie šį nutikimą, jis atsakė tais pačiais dviem žodžiais, tad pasiekęs kelionės tikslą be garso ištiesiau jam ritinėlį pesų ir išlipau iš automobilio. Jis nuvažiavo, bet tas griežtas atsakymas paliko mane su daugybe naivių klausimų apie neįvardijamus Kolumbijos veikėjus. „Lo mataron.“
KARTĄ 1990 M. su kolumbiečiu draugu Alfonso leidomės į vakarų Bogotą nusipirkti gramo perico – kokaino. Tai buvo tipiška vidurinės klasės kaimynystė, kai kuriuose dviaukščiuose namuose šeimos įsirengdavo tiendas – nedideles krautuvėles priekiniame pirmojo aukšto kambaryje – kur prekiaudavo cigaretėmis ir maisto produktais. Į vieną tokių užsukome. Alfonso paklausė jauno vyruko, rūšiuojančio kramtomosios gumos dėžutes už prekystalio, ar „filosofas“ namie. Tas linktelėjo galva:
– Si, miegamajame antrame aukšte.
Alfonso puikiai žinojo, kad klausimas beprasmis, filosofas buvo paralyžiuotas ir negalėjo išeiti iš namų. Tačiau kolumbiečiai – mandagiausi žmonės pasaulyje, o puikios manieros kyla iš to, kad jie niekada nieko nelaiko savaime suprantamu dalyku.
Kai mums įėjus į kambarį pamačiau, kas ten sėdi, krūptelėjau, bet Alfonso pašnibždomis mane patikino: viskas bus gerai. Prie vakarienės stalo dorodami viščiuką šnekučiavosi keturi policininkai, filosofo žmona visiškai atsipalaidavusi šmaikštavo su uniformuotais vyrais ir padėjo šeimininkei juos aptarnauti.
– Labas vakaras, labas vakaras, – sveikinomės su visais aplenkdami kompaniją, o tada užkopėme laiptais į viršų.
Prie lovos prikaustyto filosofo negyvas galūnes dengė sunkios antklodės, jis junginėjo popietinės televizijos muilo operas. Filosofo amžius buvo tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties. Alfonso pasiteiravo, kaip jis jaučiasi, o tas, atrėžęs kažką sąmojingo, iškart paklausė:
– Kiek?
Alfonso ištiesė rodomąjį pirštą.
Filosofas ištraukė baltą voką iš po šilkinės vyšninės spalvos pagalvės, padėjo ant apkloto ir paėmė pinigus.
Nusileidome laiptais į apačią ir vėl apėjome pareigūnus, šįkart linkėdami gero apetito. Jie vienbalsiai padėkojo:
– Gracias.
2007 M. PAVASARĮ turėjau laikiną darbą Bogotoje Švedijos paramos organizacijoje. Kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis surengėme lobistinį susitikimą su vienu įtakingiausių šalies diplomatų Adrianusu Koetsenruijteriu – Europos Komisijos delegacijos Kolumbijoje vadovu.
Susitikimo tikslas buvo išsiaiškinti Europos Sąjungos nuomonę apie žmogaus teisių situaciją šioje šalyje. Naujausiais statistikos duomenimis, skaičius žmonių, išstumtų iš savo namų dėl ilgiausiai pasaulyje trunkančio ginkluoto konflikto, buvo bepasiekiąs keturis milijonus, visi žinojo, kad kokaino industrija tapo pagrindine varomąja šio karo jėga. Šiurkščiai apibendrinant, partizanai kontroliavo koką auginančius valstiečius, sukarintos grupuotės – aukštesnio lygio kokaino gamybą, o vyriausybė, padedama JAV kariuomenės, pradėjo karą prieš partizanus ir paskelbė, jog tai esąs karas prieš narkotikus. Tai buvo keistas kovos trikampis, kuriame visus ginklus finansavo kokainas.
Adrianusas Koetsenruijteris buvo puikiai nusiteikęs, ruošėsi palikti postą, o kitame pasaulio krašte jo laukė naujos pareigos. Taip nutiko, kad susitikimas vyko jam laisvu nuo darbo laiku, ir Koetsenruijteris jautėsi galįs atsipalaiduoti ir pasikalbėti su mumis neformaliai. Sakė, jog džiaugiasi reta proga pasišnekučiuoti nusimetęs diplomato apdarą. Dėl visa pikta jis pageidavo, kad šis pokalbis nepasklistų, ir mes supratingai linktelėjome.
Kalbėjo iš širdies. Jo nuomone, dabartinė dešiniųjų vyriausybė buvo naudinga Kolumbijos visuomenei: miestai tapo saugesni, žmonės buvo labiau linkę pranešti apie ginkluotų grupuočių išpuolius, Kongrese netgi buvo kairiosios pakraipos partijos atstovų ir jie galėjo atvirai pasisakyti nebijodami dėl savo gyvybės. Tačiau kai uždavėme esminį klausimą – ar įmanoma ir toliau palaikyti tokį progresą, jis giliai atsiduso:
– Ne.
Tada pasakė tai, ką dažnai girdėdavau iš žmonių, gyvenančių Kolumbijoje, tačiau niekada – iš aukščiausio lygio ES pareigūno.
– Legalizavimas. Kito kelio nėra. Nežinau nė vieno aukštas politines pareigas užimančio žmogaus, kuris pasisakytų prieš narkotikų legalizavimą. Tačiau, žinoma, politiškai tai neįmanoma.
ŠIE EPIZODAI atskleidžia, kad kiekvienas pasakojimas apie Kolumbiją – ypač apie kokainą – yra labai sudėtingas ir daugiasluoksnis. Kai tik tariesi pagaliau radęs atsakymą, supranti, kad giliau slypi dar vienas, kur kas sudėtingesnis, klodas. Ir tai tęsiasi tol, kol tampa visiškai miglota, ir visi įsivėlusieji ima taip išsisukinėti, kad vienintelė aiški tikrovė lieka ta, jog niekas nėra taip, kaip atrodo.
Nuo to šalto vakaro, kai buvo nužudytas Galánas, jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Draskomas prieštaringų jausmų pristatau knygą, kuri iš dalies yra mano nesėkmės įrodymas. Prieš daugiau nei dešimtmetį daviau sau pažadą, kad vieną dieną parašysiu apie Kolumbiją knygą, kurioje nebus žodžių „kokainas“ ir „smurtas“. Ši unikali vieta yra kur kas daugiau nei viena liūdniausiai pagarsėjusių šalių pasaulyje – ji ir viena gražiausių. Mano meilė Kolumbijai ir stulbinamai gausiai šios šalies kultūrai augo kasmet nuo pirmosios kelionės 1989-aisiais, toji aistra pažadino manyje norą parašyti knygą apie kitokią Kolumbiją. Jaučiau, kad ji to verta. Tai neturėjo būti paviršutiniška knyga, kurioje vengiama socialinių ir politinių problemų, ketinau aprašyti šią šalį panaudodamas visai kitus pasakojimus, ne tuos senuosius apie Kolumbiją – narkotikų ir smurto valstybę.
Kai 2007 m. vasarį gavau stipendiją, galėjau persikelti į Bogotą ir imtis šio sumanymo. Pradėjau rinkti nuostabias Kolumbijos istorijas: apie švedų poros įvaikintą revoliucijos naujagimį Julio, kuris be paliovos ieškojo savo šaknų Kalio priemiesčiuose; apie senąją Kartacheną ir jos virsmą iš niūraus uosto į modernų miestą, tobulai pritaikytą visiems naujojo pasaulio elito poreikiams tenkinti; apie nėščią partizanų