atsilošė kėdėje prie plastikinio stalo, ant kurio primėtyta greitojo maisto likučių, cigarečių nuorūkų ir nukarpytų nagų. Raudoni dredai nukarę ant jos skruostų lyg puikūs variniai laidai. Pasak Lucy, iš pradžių Kolumbijos nebuvo jos kelionių planuose, juo labiau čia nebuvo ir prastai pagarsėjusio Medeljino, tačiau kai atvyko į Pietų Ameriką, visi, ką sutikdavo, pasakojo pačių nuostabiausių dalykų apie šią šalį. Ir tai nebuvo vien istorijos apie kokainą, visi pasakojo, kaip čia gražu ir kokie nuostabūs žmonės.
– Visi tikino, kad turiu ten nuvažiuoti, taigi aš ir atvažiavau.
Tačiau praėjus savaitei nuo atvykimo Lucy šalyje ničnieko nepamatė ir nesutiko vietinių žmonių. Ji šėlo klubuose.
– Daugiau nieko ir neveikiau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar nieko nemačiau, tik linksminausi. Bet vartoju tik kokainą. Čia gali rasti visko, ko tik nori, bet kur. Bet man užtenka vien kokaino. Ir viskas. Gali jo gauti čia, nakvynės namuose. Visi turi. Kas nors nuperka, o tada visi pasidalijame. Žemų kainų ir aukštos kokybės derinys tiesiog veda žmones iš proto, – sako Lucy, – ypač turistus iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, šios šalys labai nutolusios nuo didžiųjų rinkų ir narkotikų kainos ten neįtikėtinai aukštos.
Prieš atvykdama į Andus Lucy niekada nebuvo bandžiusi kokaino. Ji pirmą kartą pavartojo Bolivijoje. Tada Peru. Dabar Kolumbijoje.
– Kuo toliau į šiaurę, tuo geresnė kokybė ir žemesnė kaina, visi, kuriuos sutinku, sako, kad čia be proto pigu, manau, todėl visi ir vartoja.
Pasirodo Gregas. Jo veidas sveikas, pečiai platūs, užsidėjęs baltus akinius nuo saulės. Jo kelionės į Medeljiną istorija – visai tokia kaip Lucy ir visų kitų: atvyko į Pietų Ameriką be jokių ketinimų užsukti į Kolumbiją, tačiau apsisprendė aplankyti šią šalį prisiskaitęs blogų ir „Facebooko“ rekomendacijų, pasak jų, naktinis Medeljino gyvenimas – vienas geriausių pasaulyje.
– Namuose apie Kolumbiją neteko girdėti nieko gero. Tačiau vos atvyksti į Pietų Ameriką ir pradedi kalbėtis, visi tvirtina priešingai. Žmonės, kurie daug keliauja, sako, jog tai – viena gražiausių šalių pasaulyje, ir bent kol kas manau, kad jie neklysta. Patyriau čia nuostabių dalykų.
Tačiau, visai kitaip nei Lucy, Gregas kol kas išbandė tik vieną potyrį.
– Pirmieji mano sutikti žmonės pasiūlė kokaino. Ne pirkti, tiesiog pasiūlė pasivaišinti. Draugiškai. Jie buvo iš Kolumbijos. Man nėra tekę patirti nieko panašaus – dalija koksą nemokamai! Tai nutiko, vos tik kirtau sieną. Jie nė nespėjo uždėti antspaudų ant mūsų pasų.
PASAKOJIMĄ, kaip kokainas užkariavo Kolumbiją, galima pradėti nuo įvairių praėjusio tūkstantmečio laikotarpių. Iki ispanų užkariautojui Francisco Pizarro 1502 m. atvykstant į Naująjį Pasaulį, rytinių Andų gyventojai jau tūkstančius metų kramtė kokos lapus – ne vėliau kaip nuo 3000 metų prieš Kristų. Šie lapai visada buvo ir vis dar yra svarbus simbolis ir religinis objektas daugelyje tenykščių kultūrų. Kokos lapas pats savaime yra nekenksmingas, net naudingas. Kokaino ir kokos lapo ryšys yra panašus kaip vynuogės ir vyno – gali kramtyti kiek nori ir neapsvaigti labiau nei nuo puodelio kavos. Architektai ir darbininkai, pastatę Maču Pikču, kramtė koką, kaip ir aimarai, kurie prieš tūkstančius metų pastatė Kalasasajos šventyklą dabartinėje Bolivijos teritorijoje, ir daugybė kitų tenykščių Andų genčių.
Koka buvo vienas pirmųjų augalų, pradėtų kultivuoti vakarų pusrutulyje, ir kai XVI a. ispanai turėjo pasirinkti – uždrausti ar leisti vietinę tradiciją kramtyti ją, kolonizatorių materialūs interesai nulėmė sprendimą: lapai ir jų lengvos psichotropinės savybės teigiamai veikė vergus sidabro kasyklose, tad buvo nutarta leisti vietiniams juos vartoti. Kai ispanai nuspręsdavo sumokėti savo baudžiauninkams atlygį, jie mokėdavo kokos lapais. Kai vyrai, vadovaujantys kasykloms, pamatė, kokį poveikį lapai turi jų darbuotojams, nutarė atverti kiek komerciškesnę kokos rinką. Tomas Feilingas knygoje „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ („Saldainių mašina: kaip kokainas užvaldė pasaulį“) rašo, kad XVI a. buvęs šventas vietiniams gyventojams augalas buvo pradėtas naudoti kaip įrankis jiems eksploatuoti, taigi galima sakyti, kad ispaniškosios karūnos katalikų pasiuntiniai tapo pirmaisiais narkotikų prekeiviais Amerikoje.
Europoje šis augalas dar šimtus metų liko nepastebėtas, nes kelios kokos siuntos, pasiekusios Senąjį Pasaulį, buvo taip prastai supakuotos, kad per ilgą kelionę jūra jų turinys supuvo. Tik 1860 m. vokiečių chemikas Albertas Niemannas atrado, kaip iš lapų išgauti kokainą. Metodas buvo visai paprastas ir šiuo metu žinomas kiekvienam Bolivijos, Peru ir, žinoma, Kolumbijos ūkininkui. Praėjus keletui dešimtmečių po Niemanno mirties, farmacininkas iš Korsikos užregistravo kokaino prisotinto Bordo vyno – „Vin Mariani“ – patentą. XIX a. pabaigoje šis vynas pasaulyje tapo plačiai žinomas kaip gaivinantis gėrimas. Jis kaipmat išpopuliarėjo tarp intelektualų ir kultūrinio elito. Markas Twainas, Jules Verne, Abrahamas Lincolnas, Thomas Edisonas, Emile Zola, caras Aleksandras III, popiežius Leonas XIII ir daugelis kitų gyrė kokos vyną dėl jo gydomųjų savybių.
Davidas T. Courtwrightas knygoje „Forces of Habit: drugs and the making of the modern world“ („Įpročio jėga: narkotikai ir modernusis pasaulis“) teigia, kad „Vin Mariani“ visai netyčia tapo vieno garsiausių visų laikų prekės ženklo „Coca-Cola“ pirmtaku. 1892 m. įsteigus pirmąją „Coca-Colos“ bendrovę prasidėjo pirmoji kokos manijos banga pasaulyje. Gėrimas, kuris iš pradžių trumpai buvo pardavinėjamas kaip Peru vyno kola, tapo didžiule sensacija visame pasaulyje, ir dvidešimt dvejus metus kokaino ekstraktas buvo pagrindinis legendinio slaptojo „Coca-Colos“ recepto ingredientas. Tačiau kai 1914 m. JAV kongresas priėmė Harrisono narkotikų mokesčių aktą, „Coca-Cola“ turėjo pašalinti kokaino ekstraktą iš gėrimo formulės. Šiandien raudona ir balta – Peru vėliavos spalvos – pasak Tomo Feilingo, „vienintelis priminimas apie andišką „Coca-Colos“ kilmę“.
Panaši yra ir kokaino, kaip pramoginio narkotiko, istorija. Legendinėje 1884-ųjų esė „Über Coca“ („Apie koką“) Sigmundas Freudas entuziastingai susistemino teigiamus šio narkotiko, tuo metu priskiriamo prie medicininių preparatų, poveikius, gyrė jo efektyvumą kovojant su prastu virškinimu, alkoholizmu ir impotencija. Netrukus kokainą Europoje atrado kaip efektyvią vietinio nuskausminimo priemonę. Gabenimo problema buvo išspręsta, kai didelės farmacinės bendrovės, tokios kaip „Merc“, ėmė gaminti grynąjį kokainą Anduose, dar prieš paleidžiant jį į transatlantinę kelionę, o ne po jos. Industrializacija ir platus kokaino paplitimas ligoninėse ir tarp gydytojų lėmė, kad dideli narkotiko kiekiai pasklido ne tais keliais, kuriais turėjo, – vėliau tai nutiks ir su daugybe kitų narkotikų. XX a. pradžioje įprotis uostyti ir leistis miltelius paplito įvairiuose andergraundo sluoksniuose Europoje ir JAV. Pasaulyje, ar bent jau turtingosiose šalyse, prasidėjo pirmoji kokaino epidemija.
Tačiau jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui kokaino bumas nurimo. Iki pat aštuntojo dešimtmečio nebuvo užfiksuota jokių didesnių narkotiko konfiskavimo atvejų. Nors būtent septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai pasaulis ruošėsi įžengti į antrą didžiąją kokaino epidemiją, buvo pastebėtos kolonijinės šios problemos šaknys ir pasėta sėkla to, kas vėliau išaugs į naujojo tūkstantmečio neorevoliucinę etnopolitiką. Jungtinės Tautos, siekdamos uždrausti visas kokos formas, neatsižvelgė į svarbų šio augalo vaidmenį vietinėse kultūrose; 1961 m. buvo nuspręsta visą kokos augalą, įskaitant ir nekenksmingus lapus, įtraukti į draudžiamų narkotikų sąrašą. Taip buvo praskintas kelias herbicidams – tokia veikla iki šių dienų verčia Kolumbijos žemdirbius kreiptis pagalbos į partizanus.
Į pasaulinę sceną kokainas sugrįžo 1969 m., pasirodžius filmui „Easy Rider“ („Nerūpestingas keliautojas“), kurio epizoduose Dennis Hopperis ir Peteris Fonda kiša miltelius į savo motociklų degalų bakus. Tai buvo paskutiniai revoliucingo septintojo dešimtmečio metai, kai dominavo marihuana