nesuprato, kad šitaip mažina savo herojaus šlovę, nes menkina jo pasiaukojimą. Juolab jie pakankamai prasitaria, kad būtų galima numanyti tai, ką nutyli. Jie tai skelbia, kad kažkoks vienuolis po įvykių, panašių į tuos, kurie sudrumstė Ransė dvasią, pasitraukė pas trapistus, tai sako, kad Ransė nuolat apgailėdavo savo silpnybes. „Jokių pasaulio pagundų nevengęs abatas de Ransė, – sako kardinolas de Bosė, – gyveno tokį gyvenimą, kuris menkai suderinamas su jo šventu luomu ir kuris kiek aptemdė jo pasiektą pergalę prieš stiprų varžovą – save patį… Apsivilkęs vienuolio ašutinę, abatas de Ransė atgailavo už jaunystės paklydimus.“ Mopū, vienas iš trijų trapistų abato amžininkų, parašiusių jo gyvenimo istoriją, Laroko pasakojimą kritikuoja, bet nepaneigia. Vienintelis naujas dalykas, apie kurį užsimena Mopū, yra Ransė paraginimas mirštančiajai, kad ponia de Monbazon pavestų vienam iš savo dvariškių atsiprašyti pono de Brijeno, su kuriuo ji buvo susipykusi.
Mopū sukūrė tyčia prieš Laroką nukreiptą veikalą. Sužinojęs apie Nonankūro klebono ketinimus, Ransė nedelsdamas parašė: „Pone, jūsų drąsa sukels kritiką, paskatins prieštaravimus, ant mano galvos užtrauks nesuskaičiuojamą daugybę priešų. Dievas žino, kaip aš jus gerbiu ir vertinu, tačiau maldauju atsisakyti to darbo, jeigu dar įmanoma. Aš visuomet buvau įsitikinęs, kad tokiu atveju nėra nieko geriau kaip tylėti, todėl visuomet priešinausi, kad antrojo „Paaiškinimų“ leidimo pratarmėje būtų skelbiamos mano tegu ir nuosaikiausios pastabos. Brangusis pone, tuo ir baigiu šį laiškelį, kuo nuolankiausiai jus prašydamas atkreipti dėmesį į mano pageidavimą“ (1686 metų kovo 17 diena).
Toks skubus Ransė kreipimasis į Mopū išduoda vis dar gyvus jo prisiminimus. Tėvas Bujuras, kurį abatas de Lašambras vadino „mūzų modeliuotoju“, savo ketvirtojo dialogo 528 ir 529 puslapiuose taip pat kritikuoja veikalą „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys“, tačiau tai tėra priekaištai be įrodymų. Ponia de Sevinjė apie garbųjį kritiką sakė: „Sąmojis iš jo trykšte trykšta.“
Antrasis Ransė biografas Marsoljė išlieka santūrus, bet trečiasis, Le Nenas, išsamiausias, patikimiausias Ransė biografas yra girdėjęs apie Laroką. Trapistų prioro padėjėjas Pjeras Le Nenas mirė sulaukęs septyniasdešimt trejų, jis buvo jaunesnysis didžiojo Tijemono brolis. Veikalo apie trapistų vienuolijos reformatoriaus gyvenimą III knygos IX skyriuje Ransė draugas ir patikėtinis rašo:
„Be minėtųjų paskvilių, pasirodė dar vienas, parašytas hugenoto, šiuo pavadinimu „Trapistų abato atsivertimo priežastys“. Bet „Kasdieninių homilijų“ apie Dievo įsakymus autorius jį griežtai sukritikuoja III tomo 378 puslapyje tokiais žodžiais: „Aš žinau, jog vienas eretikų kunigas padarė viską, ką galėjo, kad apjuodintų šventąjį abatą, bet aš taip pat gerai žinau, kad visa Prancūzija ir aplinkinės šalys tą apgailėtiną knygą laiko šmeižikišku paskviliu, o jo autorių – apgaviku, kuris visas melagystes paremia neįsivaizduojamais akiplėšiškais argumentais; tarsi norint sugriauti akivaizdžiausias ir tvirčiausias dorybes tereikėtų įžūliai pareikšti: jas gimdo ne kas kita, kaip jas praktikuojančiojo puikybė.“ Taigi Le Nenas išsisuka nuo atsakymo. „Kasdieninių homilijų“ autoriaus paaiškinimai savaime suprantami, bet jie nepaneigia nė vieno teiginio.
Vienintelį protestanto pateiktą faktą užgriuvo katalikų prakeiksmų lavina. Pyktį padėjus į šalį, galima neigti apie Ransė jaunystę paskleistus netikslumus, bet neįmanoma paneigti tų ryšių, kuriuos patvirtina viso amžiaus istorija. Be abejo, baimintasi, kad atskleidus Ransė nuodėmes susvyruos jo nepaneigiamos dorybės. Tačiau ar vėlesnė šventojo Jeronimo ir šventojo Augustino stiprybė nekyla iš jų jaunystės silpnybių? Nuoširdus prisipažinimas būtų visiems laikams apsaugojęs Ransė nuo šmeižtų. Tiesa, jo tiesiogiai nekaltino už konkretų paklydimą, nes taip galima būtų apkaltinti ir visą pasaulį, bet priekaištavo dėl viso žmogaus gyvenimo, kad įsiskverbtų į tai, ką jis nutylėjo. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Ransė tylėjimas kelia nerimą, įžvalgiausiuose protuose žadina abejonę. Tokia ilga nepertraukiama tyla iškyla kaip neperžengiama kliūtis. Nejaugi žmogus negalėjo kaip nors apsiginti? Juk atkaklus tylėjimas galėjo būti palaikytas tiesa! Toks dvasios atkaklumas kelia baimę. Ransė nieko neprasitarė, jis visą savo gyvenimą nusinešė į kapą. Drebėkime prieš tokį žmogų.
Taigi nei tie, kurie atmeta Laroko pasakojimą, nei tie, kurie juo tiki, nepateikia jokių paneigiančių ar patvirtinančių įrodymų. Iš tiesų skeptikai istoriją apie per trumpą karstą laiko neįtikinama: juk buvo visiškai nesunku jį pailginti ir padaryti vietos tai gražiai galvai, kuri taip godžiai gėrė iš gyvenimo taurės11! Bet įsivaizduokite, kaip siūlo Sen Simonas, kad galva buvo atskirta darant skrodimą, ir viskas paaiškės. Būtų įmanoma ir tai, kad po ponios de Monbazon mirties Ransė būtų ją pasiėmęs kaip dievintos moters relikviją. Margarita de Valua ir hercogienė de Never įsakė išbalzamuoti savo nukirsdintų meilužių Kokona ir La Molio galvas, ir „jas saugojo kartu su kitais meilės ženklais“ (Henriko III dienoraštis).
Poetai perėmė Laroko versiją, o vienuoliai ją atmetė; jie buvo teisūs, nes tai kėlė įtarumą; jie negalėjo pasiremti tikrais ir neginčijamais dokumentais, kad paneigtų Laroko pasakojimą. Tačiau neturint tvirtų įrodymų, nešališkam skaitytojui leidžiama išanalizuoti visus kitus. Aš jau esu sakęs, kad Marsoljė nemini ponios de Monbazon, – jo nutylėjimas palankus Laroko nuomonei. Kanauninkas Marsoljė apie tai samprotauja tokiais žodžiais: „Ransė sujaudino asmenų, buvusių jam labai artimų, mirtis arba juos ištikusi nemalonė. Jis kalbėjo: pajutau baisią tuštumą savo amžinai neramioje ir besiblaškančioje, amžinai nepatenkintoje širdyje. Mane sukrėtė kelių žmonių mirtis ir abejingumas, parodytas tą baisiąją valandą, kuri turėjo nulemti amžinąjį jų gyvenimą. Nusprendžiau pasitraukti į tokią vietą, kuri mane atskirtų nuo viso pasaulio.“
Trapistų vienuolyno koridoriuose tarp daugelio įrašų matyti vienas, paimtas iš šventojo Augustino: „Retinebant nugae nugarum et vanitates vanitatum antiquae amicae meae.“12
Viena iš daugelio Ransė minčių yra tokia: „Mirštantieji gera arba bloga mirtimi dažniau numiršta tiems, kuriuos palieka, negu patys sau“.
Bosiuė, atsiuntęs gedulingus pamokslus apie Anglijos karalienės ir ponios Henrietės mirtį, Ransė parašė: „Aš paliepiau perduoti jums dvi gedulingas prakalbas, kurios, kaip pasaulio menkystės priminimas, vertas užimti savo vietą tarp atsiskyrėlio knygų, šiaip ar taip, atsiskyrėlis gali žvelgti į jas kaip į dvi jaudinančias mirusių moterų galvas.“13 Ar Bosiuė girdėjo, ką pasakojo apie ponią de Monbazon? Ar darė užuominą į tos moters galvą, perdavęs kitas dvi palaikyti jai kompaniją?
Argi šis stulbinantis pokštas, kurį Bosiuė sau leidžia, neprimena lengvabūdiškos pirmosios ir asketiškos antrosios Ransė gyvenimo pusės?
Sakoma, kad Ransė įpėdiniai trapistų vienuolio celėje galėjo pamatyti ponios de Monbazon galvą, bet atgimusios Trapistų vienuolijos atsiskyrėliai tai neigia; anot išlikusių andainykščių atsiminimų, amžininkai yra matę ne vien mirties paliestą aukos veidą. Pasakojime apie ševaljė de Berteno žygius skaitome tokią pastraipą: „Mes ką tik atvykome į Anė. Stovinčios Dianos de Puatjė statulėlė, be abejo, nėra tokia įdomi kaip ponios de Monbazon galva, kurią abatas de Ransė atsivežė į Trapistų vienuolyną ir kurią išsaugojo įpėdiniai.“
Galų gale poetų užuominos taip pat vertos dėmesio. Mūza nebuvo svetima trapistų tradicijoms: 1681 metais gimusi ponia de Tansen (vadinasi, devyniolika jos metų sutapo su Ransė gyvenimo metais) parašė atsiminimų persmelktus „Grafo de Komenžo memuarus“. Adelaide vadinama ponia de Monbazon vaizduojama kaip paslaptinga atsiskyrėlė, atpažįstama iš to, kaip uoliai rausia sau kapo duobę. Kas pagimdė tokias fantazijas? Tikrai ne audringa vaizduotė ir nesveikos mintys, kurios išdarinėja grimasas dabarties tamsybėse, bet kiti šaltiniai. Komenžo pavardę „paskolino“