paslaptingais žodžiais ir skaičiais, o jo klausytojai, nieko nesuprasdami, negalėdavo atitraukti nuo jo akių. Šiaip ar taip, tai rodo didžiulį šios tautos norą lavintis. Vakarinius kursus lankydavo ir seni žmonės, daugiausia amatininkai, nemažai matę ir patyrę šiame pasaulyje. Jie sėdėdavo ankštuose suoluose norėdami gyvenimo pabaigoje išgirsti ir išmokti ką nors nauja. Hapetas Šatachianas priėmė Stefaną į papildomą klasę, kurią lankė trisdešimt mokinių nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus. Mokytojas pasivedėjo Gabrielį Bagratianą į šalį.
– Negaliu jūsų suprasti, efendi. Ką gi jūsų sūnus gali pas mus išmokti? Tikriausiai apie daugelį dalykų jis žino daugiau už mane. Tiesa, aš kiek laiko esu studijavęs Šveicarijoje, bet jau daug metų džiūstu šiame užkampyje. Tik pažiūrėkite į tuos vaikus! Jie kaip džiunglių laukiniai! Nežinau, ar tai padarys jam gerą įtaką…
– Kaip tik nenorėčiau atriboti savo berniuko nuo šios įtakos, Hapetai Šatachianai, – pareiškė Gabrielis. Mokytojas stebėjosi tėvo užsispyrimu: kam išauklėtą europietį versti aziatu? Klasėje buvo pilna vaikų ir tėvų, atvedusių čia užrašyti savo vaikus. Sena moteris, priešais save stumdama berniuką, priėjo prie Šatachiano:
– Atvedžiau jį tau, mokytojau! Nemušk jo per daug!
– Štai, pats matote, – kreipėsi Šatachianas į Gabrielį ir giliai atsiduso. Kiek pasenusių sąvokų, prietarų ir tamsos, su kuriais jam tenka kovoti!
Buvo susitarta, kad Stefanas lankys mokyklą keturis kartus per savaitę, pirmiausia gilins armėnų kalbos ir rašybos žinias. Sato įrašė į parengiamąją klasę, kur buvo daugiausia mergaičių, tiesa, gerokai jaunesnių už sunkiai auklėjamą Zeituno našlaitę.
Jau antrąją dieną Stefanas parėjo iš mokyklos įpykęs. Jis neleisiąs juoktis iš savęs dėl tos kvailos angliškos eilutės, pareiškė jis. Norįs vilkėti lygiai tokius drabužius kaip kiti berniukai. Ir labai ryžtingai pareikalavo, kad jam kaimo siuvėjas pasiūtų įprastą entari švarką su diržu ir pūstus šalvarus. Dėl šio reikalavimo kilo didžiulis ginčas su motina, trukęs keletą dienų.
Vietoj pamokų su Stefanu Samvelui Avakianui pavedė visai kitokį darbą. Gabrielis perdavė jam savo padrikus užrašus, viską, ką buvo pasižymėjęs pastarosiomis savaitėmis. Studentas turėjo juos sujungti ir parengti platesnę statistinę apžvalgą. Avakianas nežinojo, koks šio darbo tikslas. Pirmiausia reikėjo įvairiais aspektais išnagrinėti gyventojų sudėtį nuo Vakifo – nėrinių kaimo pietuose – iki bitininkų kaimo Kebusijės šiaurėje. Reikėjo patikrinti ir sutvarkyti duomenis, kuriuos Bagratianas buvo surinkęs iš Johunoluko seniūnijos raštininko ir kitų šešių kaimų seniūnų. Jau kitą dieną Avakianas perdavė Gabrieliui tikslų sąrašą:
Septynių kaimų gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių:
Kūdikiai ir vaikai, jaunesni kaip 4 metų..... 583
Mergaitės nuo 4 iki 12 metų...... 579
Berniukai nuo 4 iki 14 metų...... 823
Moterys, vyresnės kaip 12 metų...... 2 074
Vyrai, vyresni kaip 14 metų...... 1 550
–
Iš viso............ 5 609
Į ši skaičių įėjo ir Bagratianų šeima bei visi namiškiai. Be to, buvo surinkti ir kiti įvairiais požiūriais svarbūs duomenys apie šeimos dydį, profesiją ir darbo pobūdį. Tačiau rūpėjo ne tik žmogiški dalykai. Gabrielis bandė suskaičiuoti, kiek apylinkėse gyvulių. Tai buvo nelengvas darbas, kurio iki galo nepavyko padaryti, nes ir muchtarai tikrų skaičių nežinojo. Aišku buvo tik viena: stambiųjų galvijų ir arklių nebuvo visai. Bet kiekviena bent kiek labiau pasiturinti šeima turėjo porą ožkų ir asilą ar mulą naštoms nešioti bei jodinėti. Didesnės atskirų savininkų ar bendruomenių avių bandos pagal kalnų gyventojų papročius ganėsi ramiose kalnų pievose, prižiūrimos samdomų piemenų, laukdamos ateinančio kirpimo sezono. Bent apytikriai nustatyti šių bandų skaičių pasirodė neįmanoma. Stropusis Avakianas džiaugėsi kiekvienu darbu, susirūpinęs bėgiojo po kaimus ir pavertė Bagratiano darbo kambarį kadastrų sandėliu. Bet slapčia jis gūžčiojo pečiais stebėdamasis, kad toks pasiturintis žmogus tokiais nesaugiais laikais gali žaisti sudėtingus, kantrybės reikalaujančius žaidimus. Niekas šiam keistuoliui pedantui neatrodo nesvarbu, jis viską užrašinėja, ko gero, rengia knygą apie žmonių buitį ir gyvenimą prie Musa Dago. Nori žinoti, kiek kaimuose yra tonirų, į žemę įmūrytų kepimo krosnių. Domisi javų derliumi ir, regis, susirūpino, kad kalnų gyventojai kukurūzus ir rausvus siriškus grūdus perka iš lygumos musulmonų. Ne mažiau rūpesčio jam kėlė ir tai, kad nei Johunoluke, nei Bitiase, nei kituose kaimuose nėra nė vieno armėniško malūno. Nepabūgo aplankyti ir vaistininko Grikoro, pasiteirauti, ar jis gerai apsirūpinęs vaistais. Grikoras, žinoma, laukė vizito savo bibliotekoje, o ne vaistinėje, jis nusivylimo kupinu gestu nubrėžė lanką vaistinės skliaute. Ant dviejų nedidelių medinių lentynų stovėjo visokiausi indeliai ir tigliai, aprašinėti kažkokiais nesuprantamais ženklais. Tai buvo viskas, kas priminė vaistinę. Kampe trys dideli bidonai žibalo, maišas druskos, pora ritinių tabako čibukams ir ryšulys šluotų liudijo, kad čia daugiau prekiaujama ne vaistais, o kuo kitu. Grikoras kaulėtu smiliumi didingai pabeldė į paslaptingą vazą.
– Dar Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad visas gydymo priemones galima suvesti į septynias pagrindines: kalkes, sierą, salietrą, jodą, aguonas, gluosnių sakus ir laurų sultis. Šimtais pavidalų tai visada tas pat.
Jis švelniai skambtelėjo tigliais norėdamas parodyti, kad turi visas šias oficialiai privalomas Jono Auksaburnio gydymo priemones. Po šios moderniosios farmakologijos pamokos Gabrielis nieko daugiau neklausinėjo. Laimė, turėjo nemažą savo namų vaistinėlę.
Bet svarbiausia, be abejo, sužinoti, kokia padėtis su ginklais. Čaušas Nurhanas jau buvo šį bei tą neaiškiai užsiminęs. Bet vos tik Gabrielis tiesiai užduodavo šį klausimą seniūnams, tie tučtuojau nutildavo. Kartą užklupęs Johunoluko muchtarą Kebusianą jo namuose, įrėmė į kampą;
– Sakyk atvirai, Tovmasai Kebusianai! Kiek turite šautuvų ir kokių?
Muchtaras ėmė vartyti akis ir purtyti pliką galvą.
– Jėzau Kristau! Tu nori mums užtraukti nelaimę, efendi?
– Kodėl kaip tik manimi negalima pasitikėti?
– To nežino nei mano žmona, nei mano sūnūs, to nežino net mokytojai. Nė vienas!
– Ar tai žinojo mano brolis Avetisas?
– Tavo brolis Avetisas, amžiną jam atilsį, gerai žinojo. Bet jis neprasitarė nė vienai gyvai dvasiai.
– Ar aš panašus į žmogų, kuris nemoka tylėti?
– Jei tai išaiškės, mums visiems galas.
Tačiau kad ir kaip Kebusianas vartė akis ir purtė galvą, niekaip negalėjo išsisukti nuo savo svečio, todėl galų gale, užrakinęs duris dvigubu užraktu, baimingai šnibždėdamas pasakė tiesą. Kai 1908 metais Itihadas pradėjo revoliuciją prieš Abdiulchamidą, jaunaturkių pasiuntiniai dalijo ginklus visoms imperijos sritims ir bendruomenėms, ypač armėnams, juk jie turėjo būti pagrindinis tuometinio sukilimo ramstis. Enveras Paša, be abejo, žinojo apie tai ir prasidėjus Pasauliniam karui išleido griežčiausią įsakymą nuginkluoti armėnų civilius. Kaip šis įsakymas buvo vykdomas, žinoma, labai priklausė nuo atitinkamo valdininko charakterio ir pažiūrų. Jei vilajetuose viešpataudavo karšti provincijos Itihado šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Erzerume ar Sivase, atsitikdavo ir taip, kad beginkliai žmonės pirkdavo ginklus iš žandarų ir laikydamiesi vyriausybės įstatymo juos pristatydavo valdžiai. Tokiose vietose ginklo neturėjimas buvo lygus jo piktybiškam slėpimui. Dželalo Bėjaus vilajete, kaip galima spėti, viskas vyko daug paprasčiau. Puikusis administratorius, kurio žmogiškumas negalėjo pakęsti besipuikuojančio