target="_blank" rel="nofollow" href="#n38" type="note">38.
– Turi omeny pasius ir puls daužytis.
– Ji tau trenkė?
– Kai sužinojo, davė tiesiai į šonkaulius.
– Pero, hermano39, kodėl jai pasakei? – nori žinoti Barbaras. – Kodėl neneigei?
– Compadre40, jai atsiuntė laišką. Ten buvo įrodymų.
Viceprezidentas nuostabiai nusišypso, ir aš supratau, kodėl jis – viceprezidentas.
Vėliau, kai grįžau namo, papasakojau visą šitą istoriją motinai. Ji paaiškino man, kas per prezidentas šitas veikėjas.
– Trenkia tik tuomet, kai joms rūpi.
– Amen, – suniurna Barbaras, – amen.
Visos magdos draugės sako, kad buvau jai neištikimas todėl, kad aš – dominikietis, kad visi dominikiečiai esame šunys, kuriais negalima pasitikėti. Abejoju, ar galiu kalbėti visų Dominikos vyrų vardu, tačiau dar labiau abejoju, kad galėtų jos. Mano galva tai ne genai; tam buvo priežasčių. Blogų įtakų.
Tiesa ta, kad nėra pasaulyje tokių santykių, kuriuose kartkartėmis nepasitaikytų oro duobių. Kas jau kas, o mudu su Magda tai tikrai su tokiomis susidūrėme.
Gyvenau Brukline, ji su saviškiais – Džersyje. Kiekvieną dieną kalbėdavomės telefonu, savaitgaliais susitikdavome. Paprastai aš važiuodavau pas ją. Tai buvo tikrų tikriausias Džersio gyvenimas – prekybos centrai, tėvai, filmai, daug televizijos. Po metų draugystės buvome tokie. Mūsų santykiai nebuvo saulė, mėnulis ir žvaigždės, nebuvo ir šūdas. Ypač šeštadienio rytai mano bute, kai ji ruošdavo kavą campo41 būdu, perkošdama pro kažkokį į kojinę panašų daikčiuką. Iš vakaro pranešdavo tėvams, kad liks nakvoti pas Klaribelę, jie turėjo numanyti, kur Magda iš tikrųjų, tačiau niekada nieko nesakydavo. Rytais ilgai miegodavau, o ji skaitydavo lėtai kasydama man nugarą, kai būdavau pasiruošęs nubusti, pradėdavau ją bučiuoti ir bučiuodavau tol, kol išgirsdavau:
– Dieve, Juniorai, aš drėkstu.
Nebuvau nelaimingas ir nelaksčiau paskui kitas mergas kaip kai kurie nigeriai. Žinoma, nužvelgdavau kitas moteris, net šokdavau su jomis, kai išeidavau pasilinksminti, tačiau nerinkau telefono numerių, nieko panašaus.
Aišku, nėra taip, kad kai matai savo žmogų vos kartą per savaitę, reikalai neatšąla. Atšąla dar ir kaip. To nepastebi, kol nauja pupa dideliu užpakaliu ir aštriu liežuviu nepasirodo darbe. Tokia, kuri iškart kone lipa ant tavęs, vis liečiasi ir dejuoja apie kažkokį moreno42, su kuriuo susitikinėja ir kuris šūdinai su ja elgiasi. Pasak jos, juodi bičai niekada nesupras ispanių.
Kasandra. Ji organizuodavo futbolo lažybas ir spręsdavo kryžiažodžius kalbėdama telefonu, dar labai mėgo džinsinius sijonus. Įpratome eiti kartu pietauti ir vis įsitraukdavome į tą patį pokalbį. Aš jai patarinėdavau mesti moreno, ji man – susirasti merginą, kuri mokėtų dulkintis. Pirmąją mūsų pažinties savaitę padariau klaidą prasižiodamas, kad mūsų su Magda seksas nebuvo pirmos rūšies.
– Dieve, kaip man tavęs gaila, – juokdavosi Kasandra, – iš Ruperto bent jau gaunu A klasės pimpalą.
Pirmąją naktį, kai tai padarėm (buvo gerai, mergytė neskalambijo be reikalo), jaučiausi taip šūdinai, kad negalėjau miegoti. Nepadėjo nė tai, kad ji buvo viena iš tų sesių, kurių kūnai tobulai dera prie tavojo. Aš vis galvojau: „Ji žino.“ Dar būdamas lovoje paskambinau Magdai paklausti, ar viskas gerai.
– Tu skambi keistai, – pasakė ji.
Prisimenu Kasandrą, spaudžiančią mano koją tarp savųjų, ir kaip atsakiau Magdai:
– Tiesiog pasiilgau tavęs.
Dar viena tobula diena Karibuose, o vienintelis dalykas, kurį man Magda pratarė, yra: „paduok losjoną.“ Šįvakar bus vakarėlis. Visi kurorto svečiai kviečiami. Pageidaujama dėvėti kostiumą, tačiau neturiu nei tinkamų drabužių, nei energijos puoštis. O Magdai nekyla tokių problemų – įsispraudžia į itin aptemptas auksines kelnes ir užsimeta prie jų derančią palaidinę, iš po kurios žybčioja jos auskaras bamboje. Magdos plaukai tokie žėrintys ir tamsūs, prisimenu, kaip pirmą kartą pabučiavau tas garbanas klausdamas:
– Kur yra žvaigždės?
O ji atsakė:
– Truputį žemiau, papi43.
Pagaliau mes abu priešais veidrodį. Aš dėviu laisvas kelnes ir apsiglamžiusius marškinius. Ji dažosi lūpas. Visada tikėjau, kad raudona spalva buvo išrasta joms, Latinas44.
– Gerai atrodom, – sako ji.
Tai tiesa. Mano optimizmas po truputį grįžta. Galvoju: „Tai bus susitaikymo naktis.“ Apkabinu, o ji nė nemirktelėdama meta bombą: „Šią naktį man reikia erdvės.“
Mano rankos nukąra.
– Žinojau, kad tai tave sunervins, – sako.
– Žinai, esi kalė.
– Nenorėjau čia važiuoti. Tu privertei mane.
– Jei nenorėjai čia važiuoti, kodėl, po velnių, neužteko drąsos taip ir pasakyti?
Tai tęsėsi kurį laiką, kol galiausiai nebeiškenčiau:
– Velniop, išeinu.
Jaučiuosi atrištas ir neturiu žalio supratimo, kas dabar bus. Tai žaidimo pabaiga ir, užuot griebęsis visų įmanomų priemonių, užuot pongándome más chivo que un chivo45, tiesiog gailiuosi savęs, como un parigüayo sin suerte46. Vis galvoju: „Nesu blogas bičas, nesu blogas.“
„Cacique“ klubas sausakimšas. Ieškau tos merginos, Liusės. Bet sutinku tik viceprezidentą ir Barbarą. Ramiame baro kampe jie gurkšnoja konjaką ir ginčijasi, ar pagrindinėse futbolo lygose yra penkiasdešimt šeši ar penkiasdešimt septyni dominikiečiai. Jie duoda man šiek tiek vietos ir patapšnoja per petį.
– Šita vieta mane žudo, – sakau.
– Kaip dramatiška. – Viceprezidentas ieško raktų kostiumo kišenėje. Jis dėvi tuos odinius itališkus batus, kurie atrodo lyg pintos šlepetės. – Ar norėtum su mumis pasivažinėti?
– Žinoma, – atsakau. – Kodėl gi ne, po velnių.
– Norėčiau tau parodyti vietą, kur gimė mūsų tauta.
Prieš išeidamas dar užmetu akį į minią. Atvyko Liusė. Ji viena baro gale, vilki lengvą juodą suknelę. Susijaudinusi nusišypso, pakelia ranką, galiu matyti blogai nuskustą juodą plotą jos pažastyje. Ant drabužių ryškėja prakaito dėmės, jos gražios rankos nusėtos uodų įkandimais. Galvoju, kad turėčiau pasilikti, tačiau kojos neša mane iš klubo.
Visi trys susigrūdame į juodą diplomatų BMW. Aš su Barbaru dalijuosi užpakalinę sėdynę, viceprezidentas vairuoja. Kasa de Kampo ir La Romanijos beprotybė lieka už mūsų, netrukus viskas ima kvepėti perdirbamomis nendrėmis. Keliai tamsūs – turiu omeny, visiškai jokių sušiktų šviesų – automobilio žibintuose lyg biblinė rykštė sklando vabalų spiečiai. Siunčiame ratu konjaką. Aš su viceprezidentu, pagalvoju: „Kas per šūdas?“
Viceprezidentas kalba apie dienas, praleistas šiauriniame Niujorke, Barbaras irgi kalba. Jo kostiumas susiglamžęs, cigaretę