policininkams, kai šie pagaliau nutraukė muštynes ir ėmė sklaidyti minią.
Malekas atsisuko į sargybinį, kuriam ant skruosto žiojėjo gili žaizda:
– Jie suima mus?
– Tam jie ir atvyko, – atsakė šis su pasibjaurėjimu. – Ir mes tam atvykome. Kad mus suimtų. Politika yra šūdas, broli Malekai. Visiškas šūdas. Neieškok sau bėdų, grįžk į Ameriką.
„Žmogus“ tikriausiai asmeniškai atvyko į Kumą ir pasirūpino, kad jo žmonės, tarp jų ir Malekas, būtų paleisti iš policijos nuovados. Kitą dieną radikalesni laikraščiai išspausdino straipsnius apie „užsienio elementų“ veiklą, nukreiptą prieš „šlovingąją revoliuciją“. Klaros pavardė buvo minima šalia „Žmogaus“, mirgėjo dvasininko namo nuotraukos su priešais jį susirinkusia minia. Pats dvasininkas buvo beveik atvirai apšauktas išdaviku, už tai, kad priėmė savo namuose įtartinus užsieniečius, taip sukeldamas riaušes šventame mieste, siūloma jį patraukti į Dvasininkų teismą.
Maleką kamavo nuovargis. Ir skausmas. Per muštynes kažkas smarkiai smogė jam lazda per ranką šiek tiek žemiau peties. Jeigu smūgis būtų pataikęs truputį aukščiau, būtų lūžęs kaulas. Jo naujieji draugai, tie du sargybiniai, išleido jį prie centrinės autobusų stoties Argentinos aikštėje, vos išlipęs iš jų automobilio jis nusprendė tuojau pat sėsti į autobusą ir važiuoti prie Kaspijos jūros. Šalies šiaurėje buvo žmonių, su kuriais jis galėjo susitikti, bet jam reikėjo pabūti vienam ir surikiuoti savo mintis. Šis epizodas Kume buvo vienas iš tų bjaurių nutikimų, kai negalėjai būti tikras, kas prieš ką veikia ir kokiu tikslu.
Po dviejų dienų Malekas, pasitikrinęs savo elektroninį paštą mažame motelyje, įsikūrusiame tarp dviejų aptriušusių pakrantės miestelių, kuriame buvo apsistojęs, pamatė, kad jam parašė Klara. Jos viza nebuvusi atšaukta, tačiau ji nutarusi, kad geriausia kuriam laikui išvykti iš šalies. Ji rašė ketinanti grįžti birželį, prasidėjus rinkimams, ir aš tikiuosi, kad mano geriausias vertėjas visame pasaulyje teisėtai bus šalia manęs.
Prieš atsakydamas jis permetė akimis internete Amerikos laikraščius norėdamas pasižiūrėti, ar juose yra pranešimų apie tai, kas tą dieną Kume nutiko Klarai. Pranešimų buvo. Daugybė. Amerikietė žurnalistė trumpam įkalinta Irane…
Jis parašė Klarai: Ar naudotis žmonėmis žurnalistams tapo antrąja prigimtimi?
Gana ilgą laiką Malekas sėdėjo spoksodamas į savo parašytus žodžius, paskui ištrynė tą klausimą ir nutarė apskritai nesiųsti atsakymo.
Kitas elektroninis laiškas buvo nuo jo studentės Kandisės Vinsent. Laiškas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmąją dalį sudarė nuorodos į keletą nuotraukų su paaiškinimais. Kandisė su savo vaikais: ji ruošia jiems pusryčius, paskui išleidžia prie mokyklos. Antrojoje laiško dalyje buvo jos pranešimu pagrįstas straipsnis, publikuotas vietiniame Bronkso laikraštyje, apie tai, kad jos rajone policija panaudojo šaunamuosius ginklus. Paskutinėje nuotraukoje ji, juostele persirišusi rausvai purpurinius plaukus, migdolinėmis akimis žvelgia į objektyvą. Rodės, žiūri tiesiai į Maleką, tarsi mesdama jam iššūkį: Sunkumų yra visur, dėstytojau. Nėra reikalo važiuoti į kitą pasaulio kraštą jų ieškoti.
Iš mažos motelio kompiuterinės šalia vestibiulio Malekas matė siaurą ruoželį jūros. Bangos siekė motelio pamatus ir grasino užlieti vidų. Dar likę neužlieti paplūdimio lopinėliai buvo užversti nuolaužomis, šiukšlėmis ir senų namų, seniai pasidavusių vandeniui, liekanomis.
Vanduo jam priminė Niujorką. Kartais jis ilgai vaikštinėdavo palei Harlemo upę, 181-ojoje gatvėje pereidavo tiltu į Bronksą ir klaidžiodavo tarp socialinių daugiabučių, kuriuos savo rašiniuose minėjo Kandisė. Praeidamas pro krepšinio aikšteles jis matydavo, kaip įnirtingai kamuolį varinėjantys paaugliai, daugelis nusirengę iki pusės, atsisukę nudelbdavo jį nedraugiškais žvilgsniais: girdi, ko čia maklinėja šis kvaištelėjęs baltasis, bene pasiklydo ar atėjo pasilinksminti lindynėse?
Kitoje laiško dalyje Kandisė pridūrė: Kaip aš ir bijojau, mano vaikų tėtis buvo apsilankęs šiomis dienomis ir šiek tiek prie manęs kabinėjosi. Bet niekis, manau, susitvarkysiu. Didžiuokitės manimi, dėstytojau.
Malekas išjungė elektroninį paštą. Ir kai jis dar kartą pažvelgė į langą, norėdamas išvysti dalelę jūros, kažkas jam buvo užstojęs vaizdą.
– Šioje šalyje turėtumėte atsargiau rinktis, su kuo bendrauti, pone Malekai, – tarė Fani.
Malekas akimirką grūmėsi su noru pasakyti šiam žmogui, turinčiam įprotį išdygti tarsi iš po žemių, kad dingtų jam iš akių.
– Aš čia tik turistas, pone Fani.
– Jeigu taip, turėtumėte būti dar atsargesnis.
Malekas padarė išvadą, kad Fani tikriausiai yra beatodairiškai drąsus žmogus. Mintis, koks beatodairiškai drąsus žmogus turėtų būti Fani, atėjo Malekui, kai jiedu sėdėjo kaimo arbatinėje ant kalvos viršūnės, nuo kurios buvo matyti jūra. Vienas žmogus negalėjo suktis šiame versle, neturėdamas komandos tuoj būtum suvoluotas: ministerijoje vartojo kaip tik tokį terminą – suvoluotas. Tačiau Fani, rodės, dirbo vienas.
Malekas nutarė eiti tiesiai prie reikalo:
– Leiskite spėti, – jūs negalite prisikasti prie Sinos Vafos, nes jam teikia kažkokią apsaugą tie žmonės, kuriems jis dirba, taigi nutarėte veikti per mane. Ko jūs norite?
Fani kurį laiką atrodė sutrikęs. Jis žvelgė į mėlyną horizonto platybę, nusidriekusią link Rusijos kranto, rankose išsiblaškęs vartė Bic rašiklį. Paskui surikiavęs mintis tarė:
– Matote, kiek žemės nuo čia, kur mes sėdime, iki pat pakrantės? Visa ši žemė kadaise priklausė jūsų draugo tėvui.
Nieko nauja. Žemės valdos, sporto komandos, stadionai ir poilsio centrai – Vafų turtai iki revoliucijos buvo išties nesuskaičiuojami. Prieš daug metų Malekas sužinojo, kad net jo paties tėvas iš esmės buvo vienas iš samdomų didžiojo Mohamado Vafos ir jo dinastijos darbuotojų. Malekas vyresnysis buvo tik vieno iš Vafų restoranų tinklo buhalteris.
– Senais laikais, kai mudu su jūsų draugu dirbome drauge, jis suteikė man atstovo įgaliojimus imtis veiksmų atgaunant konfiskuotus jo tėvo turtus. Tas įgaliojimas buvo terminuotas. Noriu, kad jūsų draugas atnaujintų mūsų sutartį, ir aš galėčiau atlikti savo darbą.
Atstovo įgaliojimai. Jie buvo tarsi stebuklingas burtažodis: „Sezamai, atsiverk“, kurį čia kiekvienas norėjo gauti arba perduoti.
– Norite pasakyti, kad judu su Sina buvote kolegos?
– Dabar tai nesvarbu. Tačiau tai tiesa, aš buvau jo agentūros vadovas.
– Ir jūs taip lengvai atskleidžiate man tokią informaciją?
– Neatskleisčiau, jeigu man tai galėtų pakenkti. Be to, aš jau nebedirbu toje srityje.
– Tai kokioje srityje jūs dirbate, pone Fani?
Jis esąs vertelga, ir nė kiek to nesigėdija. Jis esąs tarpininkas, organizatorius, vyrukas, kuris turi ryšių visose ministerijose. Jis nuolatos „patepa“ kam reikia ranką, suveda žmones, o jeigu reikia padaryti šiokį tokį spaudimą, paskambina kokiam nors vidurinės grandies policininkui arba gaujai galvažudžių Teherano pietuose, kurie atlaisvina reikalingą pastatą, užima jį arba sudegina. Jis priklausąs tai rūšiai žmonių, be kurių nieko neįmanoma padaryti. Praėjus apytiksliai dešimtmečiui po revoliucijos, tokie žmonės kaip jis tapo ypač reikalingi tiems, kurie buvo praradę savo turtus. Pradėjo grįžti tremtiniai, kurie siekė susigrąžinti savo konfiskuotą turtą. Tačiau vieni jie nieko negali pasiekti. O tokie vyrukai kaip Fani laksto už juos po įstaigas ir gauna už tai komisinius.