iš anos personos, kuria kasryt, lyg apsivilkęs storą kostiumą, tapdavo Kvinse.
– Tau patinka mano vaikiščiai, tiesa? – paklausiau jo vieną vakarą mudviem stovint balkone buto, kurį nuomojausi už Niujorko universiteto pinigus, – keturioliktame aukšte su vaizdu į „Empire State“ dangoraižį ir spalvotas jo šviesas.
Tačiau Gerbė tik čiulpė cigarą ir spoksojo į mane taip, tarytum šis klausimas būtų spąstai, į kuriuos jis neketina įkliūti. Pasikasiau pakaušį.
– Na, supranti, tiesiog… Būtų keista, jei taip bičiuliautumeisi su manim tik dėl to, kad prieš penkiasdešimtį metų merginai mano tetą. Tokia garsenybė.
Gerbė dėbtelėjo į mane taip, lyg norėtų išmesti iš balkono.
– Aš itin draugiškas su tavim dėl to, – suurzgė jis, – kad tu toks asilas.
Pažvelgiau į jį, bandydamas viską nuleisti juokais.
– Daužai galvą į stiklines savo vidutinybės lubas. Ir puikiai tai supranti – kodėl agentas neatsako į tavo laiškus, kodėl rašytojai Niujorko universitete tavim nesidomi, kodėl Niujorkui tu nerūpi. Daugelis žmonių to nepaisytų, išrastų visokių pasiteisinimų: „Ai, agentas labai užsiėmęs“, „Ai, tie rašytojai iš Niujorko universiteto pasipūtę mulkiai“, „Ai, Niujorkas labai lėkštas miestas“, – tik ne tu, tiesa? Juk geriau negu bet kas supranti, kad tau nepavyks, ir negali to nuo savęs nuslėpti.
Man regis, aš užspringau. Nežinojau, ką sakyti. Ir tą akimirką, kurios niekada nepamiršiu, Gerbė ištiesė man ranką. Tai buvo keisčiausias gestas. Pabandžiau atsitraukti, bet tas jo judesys buvo toks vienišas, toks vaikiškas, o ranka ištiesta daugiau dėl savęs nei dėl manęs, ir kai aš nusileidau, Gerbė kažkaip susitraukė, nugrimzdo į save, įsikibęs manęs Manhatano naktyje viršum gatvių urvų ir jais pustomo sniego. Kažin kodėl pajutau, kad reiktų jam ką nors pasakyti, kaip nors padrąsinti, sušnibždėti atsiprašymą už visą pasaulį, sumurmėti: „Viskas bus gerai, pamatysi“, – kai išties juk jis turėjo manęs atsiprašyti.
Iš dalies dėl šio pokalbio, bet labiausiai smalsaudamas ką nors sužinoti apie Zelą, kitą rytą nuėjau į Niujorko universiteto archyvus ir sėdau rausti senų „Times“, „Observer“ ir net „Post“ numerių, bandydamas susidėlioti Gerbės istorijos mozaiką. Teta buvo pasakojusi, kad komunistų laikais jis buvo toks garsus vaikų autorius, kiek tada buvo įmanoma būti garsiam, ir tikrai, bent kiek ji ir bendri jų pažįstami pasakojo, sovietų valdžia Gerbės nevargino. „Tiesą sakant, – prisipažino ji, – prispyrus reikalui, jis man padėjo pasinaudodamas savo ryšiais.“ O jo knygos, anot tetos, „buvo tarsi utopija“. Pasakojimai apie vaikus, norinčius pasilikti sapne, svajojančius apie geresnį pasaulį, komunistams patiko. „Vaikai buvo tarsi proletariatas, – rašė ji, – bent jau pasak komunistų apžvalgininkų.“ Pasaulis pabudus įkūnijo dabartinę tikrovę, o sapnas – idealų pasaulį. Tai buvo primityvoka interpretacija, kaip ir daugelis tais laikais, bet Gerbę ji gelbėjo. Kitaip tariant, partijos laikais jis gyveno gerai – uždirbdavo daug pinigų, turėjo gražų butą, sočiai ir skaniai valgė ir gėrė. Taigi niekas iš tiesų nežinojo, dėl ko jis išvyko. „O dėl jo žmonos, – rašė laiške teta, – tai ją buvau sutikusi vienintelį kartą. Ji buvo visai kaip Gerbė, tik dar blogiau – svajoklė, vaikiška, tarp suaugusiųjų niekuomet nesijautė laisvai. Tiesą sakant, jam tos pačios savybės išėjo į gera, o jai į bloga. O gal aš tik pavydėjau.“
Apie Zelą archyvuose veik nieko neradau. Gausiame Gerbės asmeniui viešinti skirtame sraute – nuo nepaliaujamai spaudos sukamos plokštelės apie jo išvykimą iš Vengrijos iki paties Gerbės pasakojimų apie „bėgimą paskui svajonę“ (tik tiek jam rūpėjo komunistinė utopija) – atkapsčiau vienintelį straipsnį, kuriame apskritai buvo minima jo žmona. Žinoma, vienur ar kitur buvo pastebėta, kad JAV jų laukė „geresnis maistas, medicinos paslaugos ir gyvenimo stilius“, vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, klausinėjamas, kaip juodu su Zela prisitaikė Niujorke, Gerbė pareikšdavo, jog jo asmeninis gyvenimas yra tik „asmeninis“. Nieko nebuvo rašoma apie jų namus (net tuose bjauriuose atvartų tekstuose, kuriuos paprastai sukurpia koks nors pas autorių apsilankęs žurnalistas, kad įrodytų vaikų rašytoją esant tikrai laimingą šeimos tėvą – su vaikučiais, žmona ir spalvotais tapetais išklijuotais namais, kuriuose nuolat sekamos pasakos), nieko apie jo karjerą žmonos akimis (tokių straipsnių, kuriuose žmona komentuoja keistą savo vyro rašymo būdą, nesuprantamą dienotvarkę, jo išdaigas su vaikais parke). Tiesą sakant, nė žodžio apie tai, kad Gerbė turėtų žmoną ar apskritai kokį nors asmeninį gyvenimą. Vieši Zelos pasirodymai, reti ir iki tol, po 1975-ųjų visiškai liovėsi, liovėsi ir Gerbė kaip nors ją minėjęs. Jo paties persona buvo vieša ir nė figos lapeliu nepridengta nuo svetimų akių – bent tokį įspūdį susidariau tiek dienų apie jį skaitydamas.
Didžiausią nuostabą kėlė nuotraukos. Tetulė buvo užsiminusi apie pokyčius, įvykusius nuo septintojo dešimtmečio pradžios, tačiau tikrovė pranoko visus mano įsivaizdavimus. Gerbė atvyko į Niujorką smulkutis, mažne pasakų princas, o tai, kas paskiau jam nutiko, buvo taip baisu, kad beliko manyti, jog jam visiškai sutriko medžiagų apykaita. Per tokį trumpą laiką žmogus pats nieku gyvu negalėtų taip sustorėti. Dar blogiau, iš pradžių jis nesuvokė, kaip jam rengtis. Beveik visą aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius vis dar vilkėjo lieso žmogaus drabužiais – siauromis kelnėmis, sukištais marškiniais. Tik paskutinį dešimtmetį, kartą apsivilkęs, jau niekad nebenusivilko juodo kostiumo ir lietpalčio, kurių sluoksniai išlygino jo klostes ir apdribusį kūną. Dėl to įsikando ir cigarą: jo bruožai taip susmego į mėsingą veidą, kad jam reikėjo ko nors, kas stirksotų tarsi vėliava, primenanti mums, jog jis ten tebėra. Pasikeitus fizinei išvaizdai, padaugėjo pranešimų apie netinkamą jo elgesį, sarkazmą, įžeidinėjimus, muštynes. Nustebau, kad vos keliuose straipsniuose teužsiminta, jog tokių nuostabių pasakojimų rašytojas, nekaltų svajonių žemių kartografas, daugiau beveik niekuo nesidomi, vien tik tenkina maisto, gėrimų, tabako ir patyčių alkį. Jo gyvenime nebebuvo nieko – tik nepasotinamas godulys, tarsi Gerbė būtų virtęs iš savo knygų ištremta pabaisa.
Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis pranešimas, kurį apie ją atkrapščiau, buvo „New York Post“ šeštame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik ištisai paskirtas neseniai vykusių „išgertuvių“ svečiams išvardyti, kai 1975-aisiais buvo išleista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: „Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno svečio, Zela Gerbė, autoriaus žmona, elgėsi permainingai. Prieš išvedama namo privačios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, čia vadindama jį šlykščia stora kiaule, čia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko.“ Kad ir kiek skaičiau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė žodžio apie Zelos „elgesį“ – nieko, kas liudytų ją buvus girtą, ir, žinoma, nieko apie privačią slaugytoją, nors pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose stovėjo ir trečias asmuo – vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane šalia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apraše tarp kitų svečių ji nebuvo minima, laikraštininkai nežinojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o šios nuotraukos man priminė tai, ką teta buvo pasakojusi apie dvidešimtmetį Gerbę, kuris vis dar bijojo tamsos, žaisdavo slėpynių ir lipdavo į palėpę taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.
Tą paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai kažką pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo nepranešęs su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, esą aš negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėręs į ryšių mezgimą, toks susirūpinęs, kad mane išspausdintų reikiami leidėjai, toks susigraužęs, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė