Kartą Ašokas grįžo namo nešinas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo kūdikį. Kai Gogolis miegojo, ji įkišo kvadratines nuotraukas baltais krašteliais į plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostelės užrašė antraštes. Migdydama vaiką, ji dainuodavo bengališkas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. Ašima užuosdavo švelnų, pienu atsiduodantį jo odos kvapą ir iš burnytės sklindantį sviesto skonį. Kartą ji, plačiai šypsodamasi ir išsižiojusi, pakėlė kūdikį aukštai virš galvos, staiga iš jo gerklytės tiesiai ant jos plūstelėjo nesuvirškinto pieno srovė. Visą likusį gyvenimą ji prisiminė šiltą, rūgštų skystį, dėl kurio ji vėliau tą dieną nieko neprisivertė suvalgyti.
Laiškai ateidavo iš visų: jos ir vyro tėvų, tetų, dėdžių, pusseserių, draugių, išskyrus Ašimos senelę. Juose buvo įvairiausių palaiminimų ir linkėjimų, užrašytų raidėmis, kurias Ašima ir Ašokas didesnę savo gyvenimo pusę matydavo skelbimų lentose, laikraščiuose ir tentuose, o dabar matė tik tuose brangiuose, blyškiai melsvuose lapuose. Kartkartėmis per savaitę ateidavo du laiškai. O vieną kartą atėjo trys. Ašimos ausis įgudo tarp dvyliktos ir antros valandos išgirsti paštininko žingsnius prieangyje, po kurių sekdavo lengvas trakštelėjimas durų ertmėje, skirtoje paštui. Jos tėvų laiškų paraštės būdavo prirašinėtos: motinos – greitosiomis išraitytomis didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, o tėvo – dailia, elegantiška rašysena, dažnai dar papuoštos gyvūnų piešiniais, kuriuos iškirpusi Ašima užklijuodavo ant Gogolio lovelės. „Mirštam, kaip norim jį pamatyti, – rašė jos motina. – Šie mėnesiai patys svarbiausi. Kiekvieną valandą vyks permainos. Prisimink tai.“ Ašima laiškuose tėvams rūpestingai apibūdindavo savo sūnelį, pranešė, kada jis pirmą kartą nusišypsojo, persivertė per galvą, suspiegė iš džiaugsmo. Ji parašė, kad jie su Ašoku taupo pinigus kelionei namo, planuoja grįžti kitą gruodžio mėnesį, kai Gogoliui sukaks vieni metukai. (Nepaminėjo vaikų gydytojo nerimo dėl tropinių ligų. Jis perspėjo, kad prieš išvykstant į Indiją vaikui reikės pritaikyti naujų skiepų derinį.)
Lapkričio mėnesį Gogoliui prasidėjo nežymi ausies infekcija. Matydami maloninį savo sūnaus vardą, užrašytą ant receptų antibiotikams ar ant skiepų knygelės, Ašima ir Ašokas pagalvodavo, kad taip elgtis nedera, – maloniniai vardai neturi būti viešinami. Tačiau iš Ašimos senelės laiško vis dar nebuvo ir jiems neliko nieko kita, kaip tik patikėti, kad laiškas dingo kažkur pakeliui. Ašima nusprendė parašyti senelei, paaiškinti padėtį ir paprašyti atsiųsti dar vieną laišką su vardais. Kitą dieną į Kembridžą atėjo laiškas, bet ne iš senelės, o iš Ašimos tėvo ir be piešinių Gogoliui paraštėse – jokių dramblių, papūgų ar tigrų. Laiškas rašytas prieš tris savaites. Iš jo Ašima ir Ašokas sužinojo, kad Ašimos senelę ištiko insultas, visa dešinė jos pusė paralyžiuota, protas aptemęs, ji nebegali kramtyti, vos nuryja kąsnį, mažai ką atpažįsta. „Ji tebėra su mumis, bet, tiesą sakant, mes jos jau netekome, – rašė tėvas. – Pasiruošk, Ašima. Galbūt tu jos daugiau nebepamatysi.“
Tokia buvo pirma liūdna žinia iš namų. Ašokas nelabai pažinojo Ašimos senelę, tik blankiai prisiminė, kaip per vestuves palietė jos kojas. Tačiau Ašima ilgai negalėjo nusiraminti. Parudavę medžių lapai ėmė kristi, dienos trumpėjo, sutemdavo negailestingai greitai, o ji sėdėjo namie su Gogoliu, vis prisimindama, kaip paskutinį kartą, kelios dienos prieš išskrendant į Bostoną, matė savo senelę, savo didą[4]. Ašima buvo nuvykusi jos aplankyti. Tada senelė, jau dešimt metų kaip pensininkė, vėl įžengė į virtuvę pagaminti vaikaitei lengvo ožkienos ir bulvių troškinio ir savo rankomis maitino vaikaitę saldumynais. Priešingai nei tėvai ir likusi giminė, senelė neliepė jai Bostone nevalgyti jautienos, nesegėti sijonų, nesikirpti plaukų ir nepamiršti šeimos. Senoji moteris nenuogąstavo dėl tokių išdavystės ženklų, ji vienintelė tikėjo, jog Ašima niekada nepasikeis. Prieš išvykdama, Ašima stovėjo, nuleidusi galvą priešais velionio senelio portretą, mintyse prašydama palaiminti ją prieš kelionę, paskui pasilenkė nubraukti dulkių nuo savo didos kojų ir paliesti jas savo galva.
– Dida, aš atvažiuosiu, – ištarė tada Ašima, nes bengalai atsisveikina kaip tik tokia fraze.
– Džiaukis kelione, – griausmingu balsu palinkėjo senelė, padėdama vaikaitei atsistoti, ir drebančiomis rankomis nuo Ašimos veido nykščiais nušluostė srūvančias ašaras. – Daryk tai, ko aš niekada nepadarysiu. Tai išeis tik į naudą. Prisimink tai. Dabar keliauk.
Kūdikiui augant, plėtėsi pažįstamų bengalų ratas. Per Nandžius, kurie jau taip pat laukėsi vaikelio, Ašokas ir Ašima susipažino su Mitromis, o per Mitras – su Banerdžiais. Dažnai prie Ašimos, stumiančios vaikišką vežimėlį Kembridžo gatvėmis, prieidavo jauni, nevedę bengalai ir droviai teiraudavosi, iš kur ji kilusi. Kaip Ašokas, tie viengungiai taip pat vienas po kito parskrisdavo į Kalkutą ir grįždavo su žmonomis. Kiekvieną savaitgalį Ašokui ir Ašimai pasitaikydavo proga nueiti į svečius ir susipažinti su nauja pora ar jauna šeima. Visi buvo atvykę iš Kalkutos ir kaip tik dėl tos priežasties susidraugavo. Dauguma jų gyveno netoliese, buvo galima nueiti pas juos pėsčiomis. Nauji pažįstami dirbo dėstytojais, mokslininkais, gydytojais, inžinieriais. Jų žmonos, išsiilgusios namų ir nesiorientuojančios naujoje aplinkoje, prašydavo Ašimos receptų ir patarimų, ir ji pasakydavo joms, kur kinų kvartale parduodami karpiai, kaip iš manų košės pasigaminti chalvą. Sekmadieniais po pietų draugai su šeimomis lankydavo vieni kitus namuose, gerdavo arbatą su cukrumi ir tirštintu pienu, valgydavo prikaistuvyje keptus krevečių kotletus, susėdę ratu ant grindų dainuodavo Nazrulio ir Tagorės dainas, vieni kitiems perduodami storą eilėraščių knygą geltonu drobiniu viršeliu, o Dilipas Nandis grodavo fisharmonija. Jie audringai ginčydavosi, kurio režisieriaus filmai geresni: Ritviko Ghatako ar Satjadžito Rėjaus, kuri partija įtakingesnė: Indijos komunistų ar Kongreso, kuri Kalkutos pusė laimės rinkimus: Šiaurės ar Pietų. Paskui valandų valandas postringaudavo apie Amerikos, šalies, kurioje nė vienas iš jų neturėjo teisės balsuoti, politiką.
Vasario mėnesį, kai Gogoliui sukako šeši mėnesiai, Ašima ir Ašokas jau pažinojo pakankamai žmonių, kad galėtų tinkamai atšvęsti. Proga – Gogolio anaprasana[5], ryžių ceremonija. Bengalai kūdikių nekrikštija, neturi tradicijos duoti vaikui vardą Dievo akivaizdoje. Pirma oficiali vaiko gyvenimo ceremonija – kieto maisto paragavimas. Ašokas ir Ašima paprašė Dilipo Nandžio atlikti Ašimos brolio vaidmenį: palaikyti vaiką ir pirmą kartą pamaitinti jį ryžiais, kurie vėliau taps kasdiene jo duona. Gogolį aprengė tarsi mažą bengalų jaunikį – geltonomis plačiomis kelnėmis, atsiųstomis jo senelės iš Kalkutos. Audinys tebekvepėjo kmynais, kurie buvo siuntinyje kartu su kelnėmis. Ant Gogolio galvutės uždėjo iš popieriaus iškirptą ir folijos skiautėmis papuoštą kepuraitę, parišo ją virvele. Ant kakliuko užkabino keturiolikos karatų aukso grandinėlę, ant kaktytės, virš antakių, sandalo medžio tepalu kruopščiai išpiešė šešis mažyčius rusvai gelsvus mėnuliukus, akytes patamsino juodais dažais. Berniukas sukinėjosi ant dėdės kelių. Jie abu sėdėjo ant grindų, užtiestų apklotu, apsupti svečių. Maistas buvo patiektas dešimtyje atskirų dubenių. Ašima apgailestavo, kad ryžiai sudėti ne į sidabrinę, varinę ar bent jau nerūdijančio plieno, o į melamino lėkštę. Paskutiniame dubenyje buvo bengališkas desertas paješas – šiltas ryžių pudingas, kurį kartu su pyrago rieke Ašima nuo šiol vers sūnų valgyti per kiekvieną jo gimimo dieną, net kai jis suaugs.
Tėvas ir draugai nufotografavo berniuką, susiraukusį, tarp žmonių ieškantį motinos, kuri tuo metu ruošė švedišką stalą, veido. Ašima vilkėjo sidabru tviskantį sarį – pirmą kartą apsirengta vestuvinė dovana – ir palaidinukę su rankovėmis iki alkūnių. Ji išdėliojo popierines lėkštes (jas reikėjo sudėti trigubas, kad išlaikytų birjanį), karpius jogurto padaže, dalą, šešis skirtingus daržovių patiekalus, kuriuos ji gamino visą savaitę. Svečiai